Iš Anglijos grįžusi šeima plėtoja verslą Anykščiuose

Prieš 14 metų kartu su vyru Andriumi į Angliją išvykusi 38-erių Aurelija Dūdėnienė vieną dieną nusprendė, kad atėjo laikas sugrįžti į Lietuvą. Šiandien A.Dūdėnienė Anykščiuose vadovauja mažajai bendrijai „Anykščių dvaras“, kepa konditerijos gaminius ir džiaugiasi galėdama sau mielą širdžiai darbą dirbti gimtojoje šalyje.

Pirmą sykį į Angliją A.Dūdienė dviems mėnesiams buvo išvykusi dar studijuodama pirmame universiteto kurse.
Moteris sakė, kad jai patikę tai, kad svetur, nors ir dirbant daug bei sunkiai, galima užsidirbti pinigų.
„Vieną dieną su vyru Andriumi nusprendėme vėl ten išvykti ne tik užsidirbti, bet ir pakeliauti. Planavome į Lietuvą grįžti po dviejų metų. Bet… Praėjo visi 14“, – pasakojo Kaune studijų metu su anykštėnu Andriumi susipažinusi ir šeimą sukūrusi A.Dūdėnienė.
A.Dūdėnienė prisipažino, kad išvykimo į užsienį tikslas buvo užsidirbti nuosavam gyvenamajam būstui.
„Lietuvoje įsigyti būstą be įsipareigojimų – labai sunku“, – konstatavo buvusi emigrantė.
Pašnekovė pasakojo, kad su vyru, susikrovę lagaminus, į Angliją išvyko tarsi į nežinią – neturėjo nei ten gyvenančių pažįstamų, nei planų, kur ir kokį darbą dirbs.
„Tai mūsų visiškai negąsdino. Matyt, dėl to, kad buvome jauni ir užsispyrę“, – šypsojosi A.Dūdėnienė.
Jauna pora Anglijoje lankėsi kavinėse, teiravosi, ar ten būtų galima įsidarbinti, palikinėjo savo kontaktus. A.Dūdėnienė prisipažino, kad išvykusi svetur ji visiškai nemokėjo anglų kalbos, gelbėjo angliškai kalbantis vyras. Darbą porai pavyko susirasti mažiau nei per savaitę. Pirmasis A.Dūdėnienės darbas buvo fabrike, ten ji darė tai, ką moka geriausiai – kepė bandeles. Po kelių mėnesių ji įsidarbino ligoninėje slaugytoja, kur, teigia, pagaliau išmokusi angliškai. Vyras dirbo laivų statybos darbus.
„Kai mes emigravome, tuo metu emigrantų buvo dar gana mažai. Pirmus aštuonerius metus tikrai nepajaučiau, kad darbdaviai į mus žiūrėtų kaip į emigrantus. Po to, kai emigrantų banga plūstelėjo, tada jau pasijautė  kitoks požiūris“, – apie tai, kaip keitėsi anglų požiūris į atvykėlius iš kitų šalių, pasakojo pašnekovė.
A.Dūdėnienė neslėpė, kad Anglijoje teko dirbti sunkiai – po 80 valandų per savaitę. Palyginimui, Lietuvoje įprastai žmonės darbe dirbdami po aštuonias valandas praleidžia perpus mažiau laiko.
Susikurti savo buitį Anglijoje vienoje vietoje emigrantams, anot A.Dūdėnienės, sudėtingas uždavinys.
„Ten normalu, kad pagyveni vienoje vietoje, randi kitą darbą, tuomet keliesi gyventi arčiau. Bet dėl būsto nuomos ten tikrai lengviau nei Lietuvoje ar ypač Anykščiuose“, – sakė dėl to diskomforto nejautusi A.Dūdėnienė.
Anglijoje 14 metų praleidusi A.Dūdėnienė sakė pastebėjusi, kad vietos gyventojai išsiskiria savo bendravimu.
„Akis į akį anglai bendrauja labai nuoširdžiai. Turėjome ten ir vietinių draugų“, – pasakojo A.Dūdėnienė.
Tie, kurie svetur praleidžia ilgesnį laiką, pajunta gimtinės ilgesį. A.Dūdėnienė prisipažino, kad taip nutikę ir jai.
„Ilgesys tėvų, draugų. Kai atsirado vaikučiai ir jie norėjo senelius matyti“, – sakė A.Dūdėnienė.
A.ir A.Dūdėnų šeimoje auga du vaikai – šešerių Darius ir penkerių Džesika. Abu jie gimė šeimai gyvenant Anglijoje.
„Vaikai kalba lietuviškai ir angliškai. Jie yra tiek Anglijos, tiek ir Lietuvos piliečiai“, – sakė A.Dūdėnienė.
Sugrįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą, pasak A.Dūdėnienės, buvo spontaniškas šeimos sprendimas.
„Neilgai mąstėme. Vyras, gyvenęs Anykščiuose, o aš esu iš Kauno. Nusprendėme grįžti į Anykščius, nes tai gražus, klestintis miestas. Apie jį daug gražių atsiliepimų. Šiuo metu nesigailiu, kad nusprendžiau grįžti į Lietuvą“, – sakė buvusi emigrantė.
Kaip prisipažino optimistiškai nusiteikusi A.Dūdėnienė, grįžusi į Anykščius įkūrė mažąją bendriją ir ėmėsi gaminti konditerijos gaminius.
„Mano močiutė kepdavo šakočius, todėl aš apie jų gamybą labai daug žinau. Grybukus turbūt jau visi žino. Tokio verslo ėmiausi todėl, kad apie jį svajojau nuo vaikystės. Pagalvojau, kad nenoriu kažkam dirbti, todėl įgyvendinau savo svajonę – turėti nuosavą verslą“, – pasakojo A.Dūdėnienė.
Kol kas savo kepamų gaminių į Angliją neeksportuojanti A.Dūdėnienė džiaugėsi, kad Anykščiuose stengiamasi padėti verslininkams. Moteris yra gavusi Anykščių rajono savivaldybės finansinę paramą verslui.
„Lietuvoje pradėti verslą nėra lengva“, – pastebėjo pašnekovė, atkreipusi dėmesį, kad didžiausias minusas verslui Anykščiuose – mažas gyventojų skaičius.
Buvusi emigrantė A.Dūdėnienė sako nematanti nieko blogo, kad vis daugiau jaunų žmonių palieka Lietuvą ir išvažiuoja gyventi bei dirbti į užsienį.
„Reikia pamatyti kitas šalis, kitus žmones ir tada kitaip pradedi matyti pasaulį, supranti tuos skirtumus tarp šalių ir žmonių“, – sakė A.Dūdienė, pokalbio pabaigoje pridurdama, kad kiekvieno pasirinkimas, ar po to grįžti į gimtąją šalį, ar pasilikti svetur.