Jolita Šinkūnienė, prieš aštuonetą metų atsistojusi ant kalnų slidžių, dabar vadovauja kalnų slidinėjimo sporto klubui „Kalitos kalnas“ ir pati dalyvauja varžybose. Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
Jurzdike gimusi ir užaugusi Jolita Aukštuolytė-Šinkūnienė Anykščius buvo palikusi tik studijų metais, tačiau ir tuomet kiekvieną savaitgalį sugrįždavo, nes čia laukdavo tėvai, širdies draugas ir 10 metų jaunesnis brolis. Darbo ir veiklos jai niekada nestigo.
Dirbant „Jarimpekse“ bendradarbiai sugundė išbandyti kalnų slides ant Kalitos kalno. Čiuožti išmokė ir savo vyrą Marių, kuris tapo kalnų slidinėjimo treneriu, ir abi dukras, o pati vadovauja kalnų slidinėjimo sporto klubui „Kalitos kalnas“. Šeima jaunėlę dukrą Gabiją išugdė Lietuvos čempione.
1977 – 1995 m.
Vaikystės pamoka visam
gyvenimui
Gimus dukrai prekybinėje bazėje apskaitininke ir Anykščių kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje dirbusių Albinos ir Alberto Aukštuolių šeima įsikėlė į bendrabutį V. Kudirkos gatvėje. 1977–ųjų žiemą gimusi Jolita augo Jurzdike, čia prabėgo jos vaikystė. Tėvai statė namus netoliese, Kęstučio gatvėje, ir net persikėlus į juos vaikystės šėlionių draugai liko tie patys. „Jurzdike dar buvo erdvės, kur dabar stovi namai, buvo gyventojų daržai. Vyko poliklinikos, gyvenamųjų namų statybos, tai mes slėpynes, gaudynes žaisdavome tose dar neužstatytose erdvėse ir statybvietėse, – šypsojosi J. Šinkūnienė. – 1985–aisiais persikėlėme į naują namą Kęstučio gatvėje, tad mano draugai liko tie patys. Į pirmą klasę nuėjau į tuometinę trečią vidurinę mokyklą (dabar – Anykščių Antano Baranausko pagrindinė mokykla,- aut.past.), ją ir baigiau“.
Paklausta, koks vaikystės ar moksleiviškų dienų įvykis įstrigo ir gal lydi gyvenimo kelyje, J. Šinkūnienė prisiminė vieną gyvenimišką pamoką. „Tai atsitiko mokantis antroje klasėje. Turėjom taip tuomet vadintus atminimų sąsiuvinius, į kuriuos su draugėm įrašydavom viena kitai palinkėjimus, ten klijuodavom labiausiai patikusius paveikslėlius, – pasakojo Jolanta. – Vienos geros draugės suklijuoti paveikslėliai man taip patiko, kad neištvėriau, išsiplėšiau kelis lapus ir paveikslėlius suklijavau į savo sąsiuvinį. Vakare žliumbdama draugė su mama atėjo pas mus aiškintis. Kliuvo man nuo tėvų. Paveikslėlius teko grąžinti, draugės atsiprašyti. Man tai buvo didelis stresas, tačiau su ta mergaite išlikome geros draugės. Mokiausi gerai, niekada nestokojau veiklos, buvau aktyvi mokyklos tarybos narė, manėme, kad galime daug ką pakeisti, kalnus nuversti. Per mokyklos savivaldos dienas teko pabūti ne tik mokytoja, bet ir mokyklos direktore. Manyčiau, mes buvome pakankamai savarankiškos. Kai mokyklą užgriuvo svečiai iš užsienio, o Anykščių kavinės jau nedirbo, pasimetusiems mokyklos vadovams pasisiūlėme svečiams prikepti blynų. Ir mums pavyko ne tik savo mokytojus, bet ir svečius nustebinti“.
J. Aukštuolytė-Šinkūnienė 1994 metais buvo šauniausia Anykščių moksleivė, ją tuomet kalbino „Anykštos“ žurnalistai.
1995 – 1999 m.
Studijuodama savaitgalius leido Anykščiuose
J. Šinkūnienė 1995–ųjų kovo mėnesį jau žinojo, kad įstojo į Kauno technologijos universitetą, tereikėjo tik išlaikyti abitūros egzaminus, tačiau stengėsi juos išlaikyti pačiais geriausiais pažymiais. Ir jai pavyko. Pasirinko tuomet itin populiarią ir abiturientų geidžiamą specialybę – verslo administravimą ir vadybą. Jaunatviškas entuziazmas ir veržlumas neprapuolė – universitete įsiliejo į visuomeninę veiklą, tačiau visus savaitgalius leido Anykščiuose. „Buvau tiesiog suaugusi su Anykščiais. Čia buvo mano šeima, broliukas Gytis, kurį baigdama mokyklą nuvedžiau į pirmą klasę, ir širdies draugas Marius, su kuriuo draugavome jau porą metų, – prisiminė Jolita. – Sugrįždavau kiekvieną savaitgalį“.
Studijuodama J. Šinkūnienė pirmą kartą išvažiavo į užsienį. „Vienai firmai 1996 m. mes ieškojome prekybos taškų, – pasakojo J. Šinkūnienė. – Už tai gavome dolerių ir kelionę į Helsinkį (Suomija). Antra kelionė buvo susijusi su darbu. Norėjau žūtbūt užsidirbti pinigų ir pagal studentų programą išvažiavau skinti braškių į Velsą (Didžioji Britanija). Darbas buvo alinantis, sužinojau, kas yra „juodas“ darbas. Tačiau tuomet ir supratau, kad Anykščių keisti į Angliją ar kurią kitą šalį tikrai nenorėčiau.
1999 m. baigusi universitetą mergina sugrįžo į Anykščius ir pradėjo dirbti bendrovėje „Jaros transportas“. Tų pačių metų vasarą Aukštuolytė tapo Šinkūniene, po beveik šešerių metų draugystės atšoko vestuves su Mariumi Šinkūnu ką tik duris atvėrusioje „Jaros“ picerijoje. Širdies draugas gyveno Ramybės mikrorajone, baigęs A. Vienuolio gimnaziją jau buvo spėjęs įgyti ne tik staliaus diplomą, bet ir darbinės veiklos įgūdžius, dabar dirba Anykščių komunaliniame ūkyje. „Kaip tėveliai norėjo, taip dukrytė ir padarė, baigė mokslus, sugrįžo į Anykščius, sukūrė šeimą, – juokėsi moteris. – Marius buvo išvykęs padirbėti į Vokietiją, tad butą Anykščiuose, galima sakyti, 2000–aisiais nusipirkome patys. Tame dviejų kambarių bute ir tebegyvename, nors mūsų jau keturi, tačiau išsitenkame“.
2000 – 20017 m.
Ant kalnų slidžių pastatė
bendradarbiai
2000–aisiais J. ir M. Šinkūnams gimė dukra Gabrielė, o dar po ketverių metų – Gabija, būsima 2017–ųjų Lietuvos kalnų slidinėjimo čempionė savo amžiaus grupėje. Tačiau, kai mergaitės gimė, tėvai apie kalnų slides dar jokio supratimo neturėjo. Nors seneliai gyveno šalia, mergaites tėvai augino patys, labai retai palikdami senelių globai.
„Mūsų tėvai juk irgi dirba iki šiol, turi savų rūpesčių, jiems irgi pailsėt reikia, tad mergaitės augo su mumis, – pastebėjo jų mama. – Gyvenimo pradžia nebuvo lengva, viską užsidirbome patys. Apsisprendėme nestatyti namo, nors buvome pasiryžę, tad laisvalaikį investavome į vaikus ir tuo labai džiaugiamės“. Kalnų slidinėjimo entuziastais, žiemą ant Kalitos kalno leidžiančiais savaitgalius ir bene visus darbo dienų vakarus, J. ir M. Šinkūnai tapo lyg ir atsitiktinai.. „Dirbant „Jarimpekse“ bendradarbiai vis kalbėdavo apie kalnų slidinėjimą ir vieną dieną jie mane „nusitempė“, – šypsodamasi J. Šinkūnienė prisiminė pirmuosius kartus ant Kalitos kalno 2009–ųjų kovą. – Pamačiau puikiai čiuožiančias moteris, ne viena jų buvo arti 50–ies, ir pamaniau, kodėl aš taip negalėčiau. Draugai pasiūlė mokytis su instruktoriumi, kad išmokčiau teisingai. Už 700 litų nusipirkau slides, Petras Nazarovas sureguliavo, iki šiol jomis slidinėju. Marius „sirgo“ krepšiniu, tačiau sugebėjau jį sudominti ir kalnų slidėmis. Pabandė, nugriuvo, supyko ir sako: „Neslidinėsiu, ir baigta“.
Rudenį su giminaičiais kasėm bulves, o tie jau buvo kelionę slidinėti užsisakę į Italiją. Pakvietė mus, o Marius dar ant slidžių nepastovi. Įkalbėjau, o čia dar kalnų slidinėjimo meistras Liudvikas Avietė jį besimokantį pagyrė, beje, pastebėjo, kad jis gali siekti rezultatų ar net treneriu tapti. Grįžę iš Italijos 2010–ųjų žiemą ant kalnų slidžių „pastatėm“ abi dukras.Marius, kaip pranašavo L. Avietė, po kursų tapo treneriu, aš – įkurto kalnų slidinėjimo sporto klubo „Kalitos kalnas“ vadove. Klube mokosi slidinėti ir treniruojasi 40 anykštėnų vaikų, dar 12 užsiima snieglenčių sportu“.
Dabar slidinėjimui tinkamas dienas ant Kalitos kalno leidžia visa J. ir M. Šinkūnų šeima. Vyresnėlė Gabrielė slidinėjo, dabar jai labiau patinka snieglentė, tad ant kalno laiką leidžia savo malonumui, o Gabiją M. Šinkūnas treniruoja rimtai. Ji šiemet savo amžiaus grupėje tapo Lietuvos čempione, jau dalyvavo ir gerų rezultatų pasiekė keliose tarptautinėse varžybose Italijoje, Suomijoje. Anykščiuose slidinėjimo sezonas trumpas, tad „Kalitos“ klubo slidininkai treniruotis bei į varžybas važiuoja į Druskininkus, kur po stogu slidinėjama ištisus metus. „Kalnų slidėms mūsų šeima atiduoda visą laisvalaikį. Mes laimingi, nes visada kartu ir kalnų slidės mums padeda palaikyti gerą fizinę ir dvasinę būseną“, – sakė J. Šinkūnienė.
