(Prelatas Jonas Staškevičius (1936 – 1962 – 2023)
Dar šv. Velykoms gavau prel. Jono sveikinimą, rašytą smulkiomis raidelėmis. Apačioje buvo prierašas: „Atsiprašau, jau pavargusi mano ranka“. Laukdamas šv. Kalėdų, stebėjausi, kad negaunu prelato Jono sveikinimo – jo atvirukai visada buvo originalūs, paties sukurti. Lydėjusią keistą nuojautą patvirtino atskriejusi žinia – antrąja šv. Kalėdų dieną prelatas Jonas iškeliavo į Amžinybę.
Džiaugiuosi, kad Dievas davė malonę – pažinti tos kartos didį kunigą, palikusį įspūdį: žavėjo jo kuklumas ir meilė savo Kraštui. Nors visą gyvenimą praleido užsienyje, išsaugojo gražią taisyklingą lietuvių kalbą.
Jis vasaromis atvažiuodavo į didžiuosius šv. Onos atlaidus ir į Pasaulio anykštėnų suvažiavimus. Žinodamas, kad jis baigė studijas Romoje, turi aukštąjį teologinį išsilavinimą, gyvenęs nevaržomame tikėjimo pasaulyje, esu prašęs ne vieną kartą pasakyti pamokslą per šv. Mišias. Prelatas iš kuklumo atsiprašydavo, sakydamas: „Aš toli nuo jūsų“.
Džiaugdavausi, kad visada atvykdavo į atlaidus šv. Mišių aukai, mielai sutikdavo klausyti išpažinčių.
Įdomiai pasakodavo apie savo kunigišką veiklą Misisogos Lietuvos kankinių parapijoje, kurioje klebonavo. Dalinosi įspūdžiais, kad parapijiečiai – lietuvių išeivija aukomis prisidėjo prie kryžiaus ir Rūpintojėlio pastatymo, džiaugėsi, gavęs pagalbininką – brolį Vytautą, vėliau perėmusį jo pareigas. Matydamas didelius Jo nuopelnus, vyskupas P. Baltakis OFM kreipėsi į Popiežių Joną Paulių II prašydamas suteikti Jam prelato titulą.
Nors kunigavo užsienyje, tačiau priklausė Panevėžio vyskupijai. Kol galėjo, visada aplankydavo Panevėžio, Kauno ir Vilniaus Ganytojus. Jis domėjosi dvasiškių gyvenimu ir veikla Lietuvoje – suprato persekiojimus sovietmetyje. Savo auka prisidėjęs prie Gimtojo krašto – Anykščių bažnyčios naujų vargonų pastatymo. Kvietė Kalėdų ir Velykų šventėms į Misisogą rekolekcijoms, bet neturėjau sąlygų nuvykti.
Prasidėjus Atgimimui, lankė gimines, norėdamas jas suburti. Jis pats buvo ta svarbiausia vienijančia, giminės grandimi. Rūpinosi, kad nebūtų prarastas tikėjimas juose.
Mūsų dvasinė bendrystė tęsėsi ilgai. Jis domėjosi krašto kultūra, istorija. Lankėme kartu Arklio ir Angelų muziejus, „Anykščių vyno“ gamyklą. Kartą po šv. Mišių paprašęs vargonininko pagroti naujais pastatytais didžiaisiais vargonais, žavėjosi didingu jų skambesiu.
Dėkingas esu, kad lankydamas gimines Lietuvoje, nepamiršdavo manęs – kelissyk buvo atvažiavęs ir į Dusetas, domėjosi mano veikla, žinojo, kad šiose parapijose lankėsi ir meldėsi vyskupai – kankiniai: M. Reinys, T. Matulionis. Stebėjosi matydamas pastolius Antalieptės Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios viduje, domėjosi vienuolyno istorija.
Išeina garbingi tos kartos kunigai, palikę šviesią atmintį – meilę Bažnyčiai, savo kraštui ir Pašaukimui. Mes diskutuodavome apie esamus naujus laikus – su savais iššūkiais ir problemomis, tikėdami, kad jaunoji karta su Ganytojais gebės jas spręsti, nes gražių apaštalavimo vaisių – yra.
Mus paliko prelatas Jonas, kuris buvo itin kuklus, tačiau dvasia didingas ir iškilus anykštėnas.
Išėjęs, į Amžinybę, užtark mus pas Viešpatį.
kan. Stanislovas Krumpliauskas,
Buvęs ilgametis Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonas
Pavarių kaimo žmonės atmena Staškevičių šeimos likimą.Buvo stiprių žmonių.A.A.A.jiems..
Puikus Žmogus. Tikras užjūrio anykštėnas, kuris mylėjo savo tėviškę, dažnai atvykdavo, būdamas toli nuolat prisimindavo mus maldoje.