Išmaniuosius telefonus nurungia žiūronai paukščiams stebėti

Anykščių regioninio parko direkcija jau daugiau nei dešimtmetį organizuoja rudenines paukščių palydas, į kurias kviečia ir rajono moksleivius. Palydėti į šiltus kraštus išskrendančių paukščių kasmet susirenka nemažas būrelis vaikų, o ypač aktyvūs gamtininkai – Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos moksleiviai.
Vaikai, dalyvaudami paukščių palydėtuvėse, ne tik susipažįsta su įvairiomis sparnuočių rūšimis, bet  daugiau laiko praleidžia gamtoje, o įvairiose akcijose, projektuose ir konkursuose išmoksta ją mylėti ir tausoti.

Tinkamiausia vieta paukščiams išlydėti – Kavarske

Anykščių regioninio parko direkcijos ekologė Indrė Vėtaitė „Anykštai“ pasakojo, kad rudeninės paukščių palydos paprastai vyksta pirmąjį spalio savaitgalį: „Renginukas parke jau yra tapęs tradicija. Ne visada jį pavyksta suorganizuoti per tradicines palydas, bet kviečiame Anykščių rajono moksleivius palydėti išskrendančius paukščius bent jau tą pačią savaitę“. Ekologė džiaugėsi, kad moksleiviai domisi gamta, jiems įdomu atpažinti paukščių balsus.
Šiais metais prie Kavarsko užtvankos paukščius palydėjo grupė 8 klasės mokinių iš Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos. Savo auklėtinius lydėjusi anglų kalbos mokytoja Vita Malažinskienė sakė, kad vaikams tai  labai įdomi patirtis.
„Jie yra sužavėti, patyrę didelių, naujų įspūdžių. Vaikai matydavo gamtoje skraidančius paukščius, o dabar stebėjome ir jų palydas: matėme, kokioje vietoje tas paukštelis, dar ir su specialia įranga visa tai buvo galima stebėti! Buvo ir daug naujų įspūdžių, ir kai ką mokiniai jau buvo patyrę per pamokas, būrelių metu. Patirtis labai naudinga, būtų labai smagu, jei galėtume pavasarį tuos paukščius sugrįžtančius stebėti“, – džiaugėsi mokytoja.
I.Vėtaitė sakė, kad dažniausiai palydėtuvės ir organizuojamos Kavarske: „Tai puiki vieta, nes galime stebėti ir vandens telkinyje apsistojusius paukščius, ir esančius pakrantėse, ir tiesiog praskrendančius virš miško. Žinoma, per tiek metų paukščiai buvo palydėti ir kitose vietose“.

Šiemet paukščius lydėjo troškūniečiai

Paklausta, ar mokiniai noriai renkasi į tokias palydėtuves, I. Vėtaitė sakė: „Kiekvienais metais mokinių skaičius vis kitoks, bet apskritai rudeninėmis paukščių palydomis mokinių susidomėjimas ganėtinai didelis, tad jų susirenka nemažai“.
Ekologės teigimu, yra mokinių, kurie palydose dalyvauja jau nebe pirmą kartą ir puikiai žino, kas tai yra, kodėl jos vyksta, kaip skaičiuojami paukščiai, kaip naudotis paukščių pažinimo vadovais, kaip elgtis su monokliu ar žiūronais.
Šiais metais atsisveikinti su paukščiais atvyko troškūniečiai. Galbūt šios gimnazijos moksleiviai išskirtinai aktyvūs gamtosauginiuose renginiuose? „Taip, tikrai taip galima pasakyti. Tokie paprasti, atrodytų, dalykai, duoda pagrindą ir tolesniam domėjimuisi gamta, netgi tam tikriems tyrimams. Kai kuriems tai yra kasdienybė, kai kuriems – ir pomėgis“, – teigė mokytoja V. Malažinskienė.

Moksleiviai pažįsta paukščių balsus

Paklausta, galbūt tokie renginiai skatina moksleivius labiau atsigręžti į gamtą, ją labiau tausoti, ekologė I. Vėtaitė tuo neabejojo: „Pastebiu, kad mokiniai vis dažniau rūpinasi gamta, bando ją suprasti ir pažįsta vis daugiau paukščių rūšių. Dažnu atveju patys net tėvelius pamoko. Kalbant apie vandens paukščius, dauguma puikiai skiria gulbes nebyles, didžiąsias antis ir žino jų skiriamuosius bruožus nuo kitų vandens paukščių“. Pastebėję dar nežinomą jiems rūšį, anot I. Vėtaitės, moksleiviai įdėmiai klausosi, ieško skiriamųjų bruožų, įsimena rūšies pavadinimą, po to diskutuoja: gal kažkas jau yra matęs tokį paukštį, jau yra mokęsis jį atpažinti ir nustatyti  rūšį.„Dažnai mokiniai, pastebėję paukštį, gentį, kuriai priklauso paukštis, įvardija gerai, o rūšį bandome nustatyti pasitelkdami vadovų pagalbą  arba ant teisingo kelio užvedu aš“, – apie paukščių palydėtuves pasakojo ekologė.
Anykščių regioninio parko direkcija organizuoja ne tik paukščių palydėtuves: „Vyksta ir su aplinkosauga susiję renginukai, ir pėsčiųjų, dviračių žygiai“, – sakė I. Vėtaitė.

Vaikams rūpi, kokioje aplinkoje gyvename

Paklausta, koks apskritai šiuolaikinių vaikų santykis su gamta, ekologė svarstė: „Matome, kad mokiniai dabar mieliau renkasi išmaniuosius įrenginius ar kompiuterius nei buvimą gamtoje, mažiau laiko praleidžia joje nei ankstesniais laikais. Bet pastebiu, kad mokiniai vis daugiau domisi gamta, bando suprast ir ją, ir žmogaus vaidmenį joje, tai, kokią įtaką gamtai darome mes patys. Jiems rūpi, kokioje aplinkoje gyvename, matau, kad vaikams skauda širdeles ir dėl šiukšlių – jas pastebi ir jau vis dažniau pakelia“.
Ekologei antrino ir mokytoja V. Malažinskienė: „Šių dienų karta yra labiau kompiuterizuota, internetiniuose puslapiuose bet ką pamatyti jiems yra žymiai lengviau, nereikia įdėti jokių pastangų. Kai reikia daryti savo rankomis, stebėti savo akimis, daryti savo išvadas ir pagauti momentą – nuo paieškos kompiuteriu tai labai skiriasi, todėl ne visi linkę tai daryti. Dabartinis jaunimas yra labai sėslus, nebėra tokios aktyvios veiklos. Bet vaikai supranta, kad gamta reikia rūpintis, kad ilgas sėdėjimas prie kompiuterio irgi yra gamtos žalojimas“.

Mokosi nešiukšlinti

Dar viena visoje Lietuvoje labai gerai žinoma, o Anykščių rajone regioninio parko direkcijos organizuojama akcija – „Darom“, kurios metu švarinama aplinka. Indrės Vėtaitės teigimu, ši akcija  ypač naudinga moksleiviams, nes jie pamato, kad, surinkus šiukšles nedideliame plote, susidaro  didžiuliai jų kiekiai. O juk, kai dairomės, atrodo, kad mėtosi tik kelios pavienės šiukšlės.
„Akcijos metu moksleiviai yra mokomi nešiukšlinti, o pamačius šiukšlę nebijoti jos pakelti ir išmesti į tinkamą vietą. Išsiaiškinama, iš kurgi tos šiukšlės, kad žmonės visada turi pasirinkimą nešiukšlinti, bet gamta jokio pasirinkimo nebeturi. Mokiniai tikrai darosi sąmoningesni gamtos saugojimo požiūriu“, – džiaugėsi regioninio parko direkcijos ekologe dirbanti mergina.
Pasak I. Vėtaitės, dažnai mokinukai pamoko ir pačius tėvelius: ir tinkamai rūšiuoti, ir nešiukšlinti. „Šiuolaikiniai vaikai yra labai imlūs, aplinkosauginiu požiūriu, ganėtinai sąmoningi ir saugantys gamtą“, – pastebėjo pašnekovė.
Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos moksleiviai, ko gero, daugiau nei kiti rūpinasi aplinkos švara. „Net vyresnių klasių mokiniai parodo mažiukams, kad šalia šiukšlių dėžės gulinčią šiukšlę reikia pakelti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Ir vaikai taip elgiasi visur – mums tikrai dėl jų niekada negėda nei ekskursijose, nei išvykose. Po savo apsilankymo jokios šiukšlės nepaliekame“, – džiaugėsi V. Malažinskienė.

Dalyvauja tarptautiniame projekte

Šiais metais troškūniečiai ne tik vyko į paukščių palydėtuves – moksleiviai dalyvauja ir tarptautiniame projekte, kuris yra susijęs su paukščių stebėjimu.
„Dalyvauti projekte pasiūlė Lietuvos ornitologų draugija, nes gimnazijos mokiniai atlieka paukščių stebėjimus, kuriuos pristato respublikinėse konferencijose. Šiuo dideliu projektu prisidedame prie atlaso kūrimo, kuriame bus ir paukščių nuotraukos, ir aprašymas anglų kalba. Šį darbą daryti labai įdomu, nes, kai pradedi domėtis, gauni daugiau informacijos, tuomet į gamtą žiūri dar kitomis akimis. Labai sunkus darbas, bet labai įdomus, tikrai nesigailime, kad jį pradėjome“, – pasakojo kartu su moksleiviais projekte dalyvaujanti mokytoja V. Malažinskienė ir pridūrė, kad Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos moksleiviai – vieninteliai Lietuvoje, prisijungę prie šios veiklos.
Projekto „Paukščiai Europos danguje“ koordinatoriai yra rumunai, o jame dalyvauja aštuonios mokyklos iš septynių šalių.

Meilė gamtai gimsta pamažu

Kas turi skiepyti meilę gamtai? Juk toli gražu ne kiekvienas iš mūsų pažįsta augalus, paukščius, dar vis palyginti nedidelė dalis moka rūšiuoti atliekas, ne visi savo vaikus sudrausmina, kai šie tiesiog ant šaligatvio numeta saldainio popierėlį…
„Sunku atsakyti. Manau, toji meilė ateina pati ir kiekvienam skirtingai. Nuo pat vaikystės gamta visada buvo šalia manęs, eidavau į gretimą miškelį pagrybauti –  ne visada grybų, bet augaliukų įdomesnių paieškoti ir į paukštelius pasižvalgyti“, – savo patirtimi dalijosi regioninio parko ekologė I. Vėtaitė, – „bet tada nejaučiau didelio ryšio su gamta. Galbūt dėl to, kad tėvai mažai susiję su ja, ir šeimoje tos didelės meilės gamtai nebuvo skiepijama. Baigusi studijas, sutikau pirmąją savo biologijos mokytoją, ji labai nustebo, kad būtent aš pasirinkau gamtos mokslus ir dirbu šioje srityje: tai puikiai atspindi, kad mokykloje šie mokslai nebuvo mano prioritetas. Šios profesijos pasirinkimas buvo labai atsitiktinis ir labiau vidinės nuojautos vedamas. Ir tikrai pati net nebūčiau įsivaizdavus, kad kada nors būsiu ekologė“.
Mergina teigia, kad pirmieji kartai, jau būnant ekologe, leido suprasti, kad niekur kitur savęs nebeįsivaizduojanti: „Pats likimas parinko, kad būčiau būtent čia. Kad ir naktį išgirsta uralinė pelėda – jaučiu, kaip visu kūnu pereina šiurpuliukai, ir suprantu: esu savo vietoje. Dabar aš visiškai pametusi galvą dėl gamtos, dėl miško. Ir kiekviena diena gamtoje ugdo dar didesnį žinių troškimą ir meilę jai. Juk gamtoje visko pažinti, žinoti ir suprasti tiesiog neįmanoma, o su kiekviena diena visko patirti norisi vis daugiau ir daugiau“, – apie meilę gamtai pasakojo ekologė.
Iš Biržų kilusi mergina, baigusi studijas ir pradėjusi dirbti gimtojo miesto regioniniame parke, suprato, kad tai – jos kelias, o dvejus metus atidavusi Biržams, atsidūrė Anykščiuose: Anykščių regioninio parko teritorijoje vykdžiusi lūšių apskaitą, Indrė iš mūsų miesto taip ir nebeišvažiavo.
Troškūniečius ne tik anglų kalbos, bet ir meilės gamtai mokanti V. Malažinskienė mano, kad rūpintis gamta, ją mylėti moksleivius didžiąja dalimi skatina pedagogai: „Manau, kad prie to labai prisideda mokytojai – ir biologijos, ir chemijos, ir pradinių klasių. Taip pat konkursai, vykdomos akcijos, susijusios su gamta, aplinkosauga. Rūpinimasis gamta pasidaro panašus kasdieninis poreikis, kaip ir nusiprausti, namus susitvarkyti. Turi ir šiukšlę pakelti, ir paukštį prižiūrėti, jam lesyklėlę iškelti. Vaikai įpranta, jie lygiai taip pat tą lesyklėlę iškelia ir prie savo namų, o po to dalijasi įspūdžiais, koks pas kurį paukštelis atskrido ar kodėl nebeatskrido, kas galėjo su juo atsitikti. Per tokias kasdieniškas pamokas ir skiepijama meilė gamtai“, – kalbėjo mokytoja.
Nors pati V. Malažinskienė nepasirinko gamtos studijų – dėsto anglų kalbą – tačiau teigia, kad per pamokas  skiria labai didelį dėmesį gamtai, su moksleiviais kalbasi, kokią žalą gamtai daro žmogus, ką reikėtų daryti, ko nereikėtų, kad jai padėtume.
„Man gamta – tai mano antrieji namai. Aš ir savo vaikams, ir savo mokiniams taip sakau: tai – jūsų antrieji namai, kaip jūs jais rūpinsitės, taip gerai ir gyvensite. Juk negalima svajoti, kad niokodamas gyvensi gerai. Namais reikia rūpintis ir tai daryti reikia kasdien“, – „Anykštos“ skaitytojams sakė Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos mokytoja Vita Malažinskienė.