Vaižganto premija įteikta Lietuvos nacionalinės premijos laureatui Vladui Braziūnui. Svėdasų seniūnijos nuotraukos.
Šeštadienį, rugsėjo 19-ąją Malaišiuose, žymiojo kraštiečio, rašytojo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje įteiktos Vaižganto premijos.
Šių metų didžiosios premijos laureatu tapo poetas, eseistas ir vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Vladas Braziūnas. Jis apdovanotas už knygą „Laikas yra arti: filotopinės skiautės“.
Laureatui įteiktas diplomas, medalis ir 1300 eurų premija.
Mažąja Vaižganto premija įvertintas kraštietis, muziejininkas, kraštotyrininkas, knygų autorius Raimondas Guobis.
Vaižganto premijos steigėjai yra Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija bei Anykščių rajono savivaldybė. Šiemet įteikta jau 25-oji Vaižganto premija.
Steigėjai į vertinimo komisiją delegavo savo atstovus. Beje, nuo Lietuvos rašytojų sąjungos į Vaižganto premijos vertinimo komisiją yra deleguotas buvęs Utenos rajono meras, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Alvydas Katinas.
Apdovanojimų iškilmėse dalyvavo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Audrys Antanaitis, renginį vedė aktorius Laimutis Sėdžius.
Plačiau – „Anykštoje“
Viskas gerai su Vaižganto premijomis, jas gauna tikrai to verti žmonės, kandidatūros rekomenduojamos atitinkamų institucijų ar piliečių, jų kandidatūras atrenka komisijos. Tačiau dėl Vaižgantinių meninės dalies tai jau reikėtų persiorientuoti. Anksčiau būdavo puikūs koncertai, koncertuodavo ansambliai, kapelos, būdavo linksma. O dabar jautiesi kaip pagrabe, kažkokios liūdnos melodijos, dainos. Reklamose buvo skelbiama, kad smuikininkė dalyvaus, o dalyvavo kanklininkė, dainavusi liūdnu, čaižiu balseliu. Jei nėra pinigų nusamdyti normalaus kolektyvo ar solisto, tai galima pasikviesti rajono meno mėgėjų kolektyvus.
gal kai kam verta apsilankyti pas specialistus ir pasitikrinti regėjimą bei klausą, kad vėliau sapnuose matytų vaizdinių į komentarus nerašytumėte. Paprasčiausios pagarbos meninikei neturėjimas rodo jūsų pačių netoleranciją ir ne vaižgantietiškas pažiūras į aukštesnę kultūrą.
Gal jums dar, prisiminus buvusius renginių ir politikų iš Seimo pasirodymus pritrūks ”meninės” dalies užimtumo, ar net kraujo „pašildymo” lašų prie užstalės su avino šašlyku nuo laužo žarijų?
Lau ura tus
man atrodo, kad su Vaižgantu tai nieko bendro seniai neturi (išskyrus studijos apie Vaižgantą autorės apdovanojimą), o yra tuščias, beprasmis tūsas, nes jeigu jau naglą savamokslį su viduriniu išsilavinimu apdovanoja už kraštotyrinius rašinėjimus, tai čia jau ne vaižgantiškas lygis, o tik beprasmybės vakarėlis. Iš viso tos rajonų literatūros premijos pasidarė ritualais be turinio, ir susidarė ratas autorių, kurie gaudo tokias premijas (iš anykštėnų ryškiausias tokių vietinių premijų rinkėjas yra R. Vanagas). Viskas primityvėja iki begalybės.
Nuostabu – Justinas Marcinkevičius, kuris gavo premiją praėjus 6 metams po Vanago, yra suprimityvinimas ir banalybė. Ačiū, žinosim.
keista, kad savivaldybės kultūros naujienose neskirta tinkamo dėmesio Vaižganto atminimo puoselėjimui ir garbingos literatūrinės premijos įteikimo šventiniam renginiui senuosiuose Malaišiuose. Deja, rajono žurnalistų ir redakcijos, kuri pristatoma kaip informacinis rėmėjas, pastaroji žinutė taip pat sausai kukli 🙁
Gal kraštietei reikėtų viažgantoško supratimo ir tolerancijos?
pastaba nesuderinama su tolerancijos samprata būti apsileidėleis. Ko netoleravo ir Vaižgantas.
Prasta komunikacija, skurdi informacija apie iškilmingą renginį
– tai tiesioginis aosileidimas, nepagarba kultūrai, Vaižganto vardui.
Skaitykite plačiau Anykštoje ir nerodykite savo pykčio. Šiandien Vaižganto gimtadienis.
Pirma klaidas išsitaisykit. Tolerancija.