Japonai atvyksta, kad atsiklauptų ant J. Meko žemės

Lina RUŠĖNIENĖ, „Panevėžio kraštas”

Nedidelis miestelis Papilys, o tiek visokių lobių! Kaip ant simbolinių svarstyklių padėti spalvingas, garsias Europoje, pasaulyje ir vietinių gyventojų labiausiai mylimas asmenybes, krašto istoriją ir pasakyti, kas yra tas svarbiausias lobis? Apie tai ir diskutavo „Panevėžio krašto“ suburta simbolinė ekspertų komanda.

Sunku dėti ant svarstyklių

Pirma iškilo Papilys, o tik po to – Biržai. Didikai Radvilos ant Zomkelio kalno pasistatė rūmus, įsteigė mokyklą, pastatė evangelikų-reformatų bažnyčią. Gal papiliečiams Radvilų palikimas ir yra tikrasis lobis?

O gal tas lobis – šalia esantis Semeniškių kaimas, kur gimė pasaulio avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas? Arba Gudelių sodžius, kur pasaulį išvydo maištininkas poetas Kazys Binkis? 

Šio krašto lobio ieškojome su kultūros paveldo vyriausiuoju specialistu Daliu Mikelioniu, „Sėlos“ krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergiene, lituaniste Irute Varziene, seniūnu Renu Čygu, Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kunigu Vidmantu Karecku, „Saulės“ gimnazijos vienuoliktoku Vainiumi Samuliu.

Biržų bibliotekoje įkurtas Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras, tad norėjome pakviesti į kompaniją ir jo kuratorę – bibliotekininkę Indrą Drevinskaitę, bet ji nepanoro net išklausyti mūsų pasiūlymo.  

„Radvilos – Papilio ir Biržų pradžių pradžia. Be šių didikų nebūtų ir mūsų“, – užtikrintai pradėjo D.Mikelionis.

I.Varzienė manė, kad ne mažiau dėmesio vertas ir J.Mekas – Semeniškių vaikas, tapęs pasaulio žmogumi.

E.Lansbergienė svarstė, kad sunku ant tų pačių simbolinių svarstyklių dėti Radvilas, J.Meką ir K.Binkį – juk jie visi tokie skirtingi! 

Pilaitė – neturinti analogų

„Binkis pasauliui mažiau žinomas nei Mekas ar Radvilos, bet iki šiol jis labiausiai gyvas papiliečių širdyse. Manau, kiekvienas šio miestelio vaikas išsineša bent po eilutę jo eilėraščių“, – šypsojosi E.Lansbergienė.

Bet ji pritarė ir D.Mikelioniui, kad ant Zomkelio kalno Radvilų pastatyti rūmai buvo unikalūs. Pilaitė mažoje gyvenvietėje buvo ne bet kokia, o įtvirtinta gynybiniu grioviu ir jai nėra analogų. Ir dar – čia, Papilyje, gimė didikų anūkas, užaugęs didžiu karvedžiu.

I.Varzienė kalbėjo, kad prie K.Binkio gyvenimo, kūrybos garsinimo labai prisideda ir pati E.Lansbergienė, gyvenanti buvusioje mokykloje, kur mokytojavo poetas keturvėjininkas ir kur įkurta ekspozicija apie poetą. Muziejininkės pasakojimai apie poetą – neįtikėtinai spalvingi. Pašnekovė svarstė, gal kaip tik todėl papiliečiai taip myli K.Binkį?

Televizijos laidoje „Literatūros pėdsekys“ K.Binkį suvaidinęs V.Samulis atviravo, kad po filmavimo jis poetą laiko svarbiausiu šio krašto lobiu.

„Binkis labai svarbus šiam kraštui ne tiktai dėl puikios kūrybos, aukojimosi gelbėjant žydus, ne tik dėl tragiško likimo, bet ir dėl to, kad mokino vaikus, juos globojo, leisdavo jiems žiemą pernakvoti“, – kalbėjo gimnazistas.

Japonai klaupiasi prieš J.Meko žemę

I.Varzienė tęsė diskusiją, o kodėl gi J.Mekas, jo filmai ir eilėraščiai ilgus metus buvo už nepermatomos širmos? Ar tai ne pačių mūsų, ne epochos, ne santvarkos kaltė?

Sovietmečiu apie išeivius beveik nieko nežinojome, ir ne tiktai apie J.Meką. Jo kūryba nebuvo įtraukta į mokyklos programas. Užtat dabar, ypač per kraštiečio 100-metį, jo vardas suskambėjo itin garsiai. 

I.Varzienė pasakojo, kad J.Meku besąlygiškai žavisi japonai, atvykstantys netgi į Semeniškius.

„Pasitikdami japonus jaudinamės, kad viskas būtų gražu, tvarkinga ir skanu, o jiems tereikia vieno – pavaikščioti Meko žeme ir atsiklaupti“, – kalbėjo biržietė.

D.Mikelionis lygino, kad užsienio žymiose vietose rasi kioskus su suvenyrais, hamburgeriais, asfaltuotus kelius ir aikšteles. O Semeniškiuose prieš akis atsiveria platus laukas, varteliai, vedantys į kaimo kapinaites. Medžiuose kalena geniai.

„O kaip mes gražiai atšventėme Meko šimtmetį! Per Kalėdas, nes Mekas šią dieną gimęs, anksti rytą atvažiavome laukti patekančios saulės, uždegėme laužus“, – prisiminė D.Mikelionis.

E.Lansbergienė pritarė, kad ir poetas Vladas Braziūnas prisipažino iš to rytmečio išsivežęs kažką nepaaiškinamo. 

Ji pakvietė visus pirmiausia ir važiuoti į Semeniškius, pas J.Meką.

Išmušė iš galvos stereotipus

Nebėra sodybos, kurioje J.Mekas gimė. Neišlikę ir antri namai, buvę tiesiai prieš kapinaites.

Bet netoliese, kur stovėjo pirmoji gryčia, Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos iniciatyva pastatytas akmuo poetui atminti.

D.Mikelionis šypsojosi kalbėdamas apie paties J.Meko Niujorke įkurtą centrą, kur rinkdavosi jo bičiuliai, garsūs kūrėjai, dalydavosi idėjomis, plepėdavo gerdami vyną. Kiekvienas buvo laisvas išeiti kada nori arba sugrįžti.

Pašnekovai svarstė, kad tokią pat laisvės ir kūrybos dvasią bandė perteikti Vilniuje įkurtas Jono Meko vizualiųjų menų centras, bet argi įmanoma atkartoti J.Meką?

„Dabar daug kas matuojasi, kiek kartų bendravo su Meku, kiek sykių jo klausėsi, jį matė, bet niekas taip ir nepadėkojo už tai, ko iš jo išmoko. Aš labiausiai dėkinga Mekui už tai, kad išmušė iš mano galvos stereotipus. Dar jis visus mokė laisvės būti tuo, kuo esame, ir ištikimybės savo gimtinei“, – kalbėjo I.Varzienė.

Salėje – kurtinanti tyla

Kai I.Varzienė buvo jauna lietuvių kalbos mokytoja, jai buvo patikėta vesti susitikimą su į Biržus atvykusiu J.Meku. Pašnekovė dabar šypsosi prisimindama, kaip ji, tuomet daug prisiskaičiusi apie garbinamą kraštietį, parengusi jam klausimų, sutriko: J.Mekas į juos atsakinėjo labai trumpai, kone „taip“ arba „ne“.

„Supratau, kad mano klausimai jau visai baigiasi, todėl tyliai paprašiau patarimo Meko, ko dar galėčiau jo paklausti. O jis taip ramiai šaltai atsakė: „O tai jau jūsų reikalas“, – juokėsi biržietė.

Užtat skaitydamas vieną iš „Semeniškių idilių“ apie motiną J.Mekas staiga nuleido galvą, balsas užlūžo.

„Žmonių pilnoje salėje stojo tokia tyla, kokią tik dukart gyvenime esu girdėjusi“, – tęsė pasakojimą.

I.Varzienė svarstė, kad J.Mekas tikrai mokėjo kalbėti įdomiai ir garsiai, gestikuliuoti, bet tame susitikime veikiausiai pats labai jaudinosi ir elgėsi taip, kaip tuomet jautėsi.

Antrą kartą tokią kurtinančią tylą ji išgirdo, kai paklaustas, ką jam reiškia Semeniškiai, J.Mekas iš kišenės ištraukė kelias giles. Paaiškino, kad jos – iš gimtojo kaimo ir jas visuomet nešiojasi. 

Patikrintų užrašą lentelėje

E.Lansbergienė tęsė, kad po susitikimo Biržuose J.Mekas atvyko į Semeniškius. Atsigulęs vidury lauko į sniegą jis ėmė skaityti idilę apie vaikus, su kuriais augo. Tarp eilučių jis įterpdavo po kelis žodžius, paaiškindamas, kas kur gyveno.

Bet labiausiai jai įstrigo mistiška diena, kai su drauge slidėmis atšliuožė į Semeniškius. Jas atlydėjo nežinia iš kur atsiradęs neaišku kieno šuo.

„Saulė žiemą čia būna labai žemai. Vienu metu danguje prasivėrė properša ir nušvito vaivorykštė. O po kelių dienų sužinojau apie Meko mirtį“, – pasakojo muziejininkė.

D.Mikelionis suintrigavo klausimu, ką, pašnekovų manymu, pasakytų J.Mekas, jei tiesiog dabar ateitų šiuo vingiuotu vieškeliu?

„Turbūt paklaustų, apie ką čia taip kalbamės. Atsakytume, kad apie jį. O Mekas tik ranka numotų ir nueitų“, – kalbėjo jis.

E.Lansbergienė manė, kad J.Mekas pakviestų į svečius, o mums beliktų susigėsti, kad neturime nei biržietiško alaus, nei duonos.

I.Varzienė juokėsi, kad pirmiausia jis patikrintų, ar autobusų stotelėje taisyklingai parašytas kaimo pavadinimas. Mat kai lentelė skelbė, kad tai – „Semeniškės“, J.Mekas iš Niujorko parašė laišką ir liepė klaidą ištaisyti.

O ir ji pati tuomet, per susitikimą, Semeniškius netyčia pavadino Semeniškėmis. J.Mekas iš karto ją nutraukė ir pasakė, kad štai dabar ji lieka jam skolinga vieną alaus. Tą patį su autografu užrašė knygoje. I.Varzienė po kurio laiko grąžino kūrėjui skolą.

Vėjavaikis tiktai kūryboje

E.Lansbergienė pakvietė aplankyti ir K.Binkio gimtinę – Gudelių sodžių. Pašnekovė apgailestavo, kad iš nemažo gatvinio kaimo teliko pora sodybų, ir tos – jau griūvančios.

Ji prisiminė, kaip sunkiai sirgdamas K.Binkis buvo atvykęs į gimtinę, ilgai sėdėjo ant nupjautos obels kelmo ir atsidusęs tarė: jei galėtų basas pabėgioti vaikystėje išmindžiotais takais, galbūt ir sveikata sugrįžtų.

Gimtuosius namus K.Binkis su motina buvo išnuomoję svetimiems žmonėms, kai šis mokytojavo ir gyveno Papilyje, Pakalninėje mokykloje. Po to jie sudegė.

Jų vietą žymi paminklinis akmuo ir iš šonų pasodinti medžiai.

„Savo kūryboje Binkis – tikras vėjavaikis, kišenėse besinešiojantis po šimtą pavasarių. Bet jis nesišypso nė vienoje nuotraukoje. Nebuvo lengvabūdis, manau, visą gyvenimą jį graužė kaltė dėl peršaldytos sesutės, vėliau – dėl pirmos žmonos mirties“, – kalbėjo E.Lansbergienė.

Keliai susikirto mokykloje

K.Binkis su šeima slėpdavo žydų vaikus, už tai jie gavę Pasaulio teisuolių vardą.

E.Lansbergienė prisiminė vienos moters pasakojimą, kai ji, tuomet mergaitė, taip pat glaudėsi pas Binkius. Vaikams buvo prisakyta neatidaryti vienų durų. Bet mergaitė jas pravėrė ir pamatė dideles liūdnas akis. Tai buvo K.Binkis. Kurį laiką vienas į kitą tyliai žvelgė, po to ji atsargiai duris uždarė.

Buvusios mokyklos pastate, kur veikia K.Binkiui skirta ekspozicija, E.Lansbergienė lankytojams cituoja jo eilėraščius, pasakoja apie sudėtingą jo likimą ir netgi pokštavimus iš dangaus.

Pavyzdžiui, kas, jei ne K.Binkis, praardė mokytojai kelnes per varžybas, skirtas jo metinėms? Supratusi, kad iširo siūlė, bėgikė turėjo parskubėti į namus, kelnes susisiūti ir tik tuomet lėkti į finišą.

„Nors gyvai Mekas ir Binkis nebuvo susitikę, bet jų keliai susikirto šioje mokykloje. Mekas čia mokėsi, o Binkis, stovėdamas tarpduryje, mokytojavo“, – šypsojosi E.Lansbergienė.

Bažnyčių bokštai persipina

D.Mikelionis suabejojo, ar tokia idėja – iš visų lobių rasti patį verčiausią – nėra bandymas supriešinti. J.Mekas, K.Binkis – spalvingos asmenybės, bet čia tiek istorijos – Radvilos, didikai Koscialkovskiai, grafai Šuazeliai, ir viskas yra svarbu, viskas reikšminga. 

„Ne priešinamės, o bandome suvokti šio krašto dydį. Kalbame apie vietą – kaip apie kažko reikšmingo pradžią“, – projekto idėją palaikė I.Varzienė.

Ji pripažino, kad Radvilos suformavo stiprų biržietišką charakterį. Jų būdas nėra lengvas, bet drebančią po kojom žemę ji priima kaip iššūkį.

Kunigas V.Kareckas tikino, kad taip ir turi būti – gyvenime persipina rūpesčiai, bėdos ir džiaugsmai. 

O kaipgi jam pačiam sekasi sutarti su evangelikais-reformatais? Gal pyksta ant Radvilų, kam atvežė šį tikėjimą?

„Priešingai – didžiulis džiaugsmas, kad Papilyje yra dvi šventovės. Važiuojant senuoju vieškeliu Vilnius–Ryga į vieną sueina ir po to vėl išsiskiria abiejų – katalikų ir evangelikų reformatų – bažnyčių bokštai. Visi esame bažnyčios žmonės ir draugiškai dalijamės tikėjimo lobiu“, – kalbėjo kunigas.

Kas, jei ne tikėjimas, yra saugumą, ramybę teikianti atsvara gyvenime?

Palikimas svarbus iki šių dienų

Seniūnas R.Čygas antrino, kad ne veltui Papilio herbe pavaizduoti abiejų bažnyčių bokštai, be evangelikų-reformatų miestelio gyvenimas neįsivaizduojamas. 

D.Mikelionis prisipažino vis vien negalintis atleisti, kodėl herbe nėra Radvilų simbolio – erelio. Atsakymas paprastas – erelis yra didikų herbo simbolis, jo kartoti nebuvo galima.

Kad pasakojant apie Papilį būtina kalbėti apie evangelikus-reformatus, telefonu anksčiau korespondentę patikino ir jų kunigė Sigita Veinzierl. Bet į susitikimą ji neatvyko.

„Kiekvienas Papilyje ras tai, ko ieško pagal savo polėkius – mėgstantieji archeologiją, moderną, tarpukario kūrybą. Bet laikausi savo nuomonės, kad be Radvilų viso to nebūtų“, – kalbėjo D.Mikelionis.

Visi pašnekovai jam pritarė.

I.Varzienė tęsė, kad Radvilų palikimas tebėra svarbus iki šių dienų. Būtent jie suformavo toleranciją kitų tikėjimų žmonėms. 

Projektas: „Ieškok lobio!“