( Pro memoria žymiai lietuvių rašytojai , JAV lietuvių visuomenės veikėjai ALEI RŪTAI (Elenai Viktorijai Nakaitei – Arbačiauskienei -Arbienei)
Antrąją Naujųjų- 2012-ųjų- Metų dieną šalies televizijos ir radijo žinių tarnybos išplatino visuomenei liūdną žinią apie tai, kad netekome garsios rašytojos, daugelio romanų, novelių, apysakų, beletristikos kūrinių, poezijos rinkinių autorės, aktyvios JAV visuomenės veikėjos, tikros mūsų tautos patriotės Alės Rūtos (Elenos Viktorijos Nakaitės- Arbačiauskienės- Arbienės). Jos, einančios 97-us metus, gyvybės siūlas nutrūko 2011-ųjų gruodžio 31-ąją savo namuose Santa Monikoje (Kalifornija, JAV).
( Pro memoria žymiai lietuvių rašytojai , JAV lietuvių visuomenės veikėjai ALEI RŪTAI (Elenai Viktorijai Nakaitei – Arbačiauskienei -Arbienei)
Antrąją Naujųjų- 2012-ųjų- Metų dieną šalies televizijos ir radijo žinių tarnybos išplatino visuomenei liūdną žinią apie tai, kad netekome garsios rašytojos, daugelio romanų, novelių, apysakų, beletristikos kūrinių, poezijos rinkinių autorės, aktyvios JAV visuomenės veikėjos, tikros mūsų tautos patriotės Alės Rūtos (Elenos Viktorijos Nakaitės- Arbačiauskienės- Arbienės). Jos, einančios 97-us metus, gyvybės siūlas nutrūko 2011-ųjų gruodžio 31-ąją savo namuose Santa Monikoje (Kalifornija, JAV).
Taip jau atsitiko, kad nieko nenujausdamas apie būsimą netektį, paskutiniosiomis senųjų metų dienomis Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje surinkau fotografijas, spaudos iškarpas, laiškus, knygas ir kitas relikvijas, kone visus metus eksponuotus parodoje „Jos širdyje buvo ir bus brangiausias žodis- Tėvynė Lietuva”, skirtoje rašytojos Alės Rūtos 95- mečiui. Pati rašytoja, sužinojusi apie tokią parodą ir jos pagerbimą sodžiaus muziejuje, labai džiaugėsi ir dėkojo šių eilučių autoriui- muziejaus prižiūrėtojui ir tokios parodos sumanytojui.
Na, o rašytojai Alei Rūtai skirta paroda Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje atsirado neatsitiktinai. Kaip neatsitiktinai atsirado šios žymios kūrėjos pavardė muziejaus Šlovės lentoje prieš keletą metų.
Reikalo esmė yra ta, kad Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus prieš 25 metus buvo įkurtas dar carizmo metais statytame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate. Toje mokykloje vaikystės metais mokėsi daug vietinių jaunuolių, kurie vėliau tapo garsiais žmonėmis, žymiais rašytojais, menininkais, mokslininkais ( lietuvių literatūros klasikas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, akvarelės meistras Kajetonas Sklėrius, miškininkas Algirdas Matulionis, inžinierius Povilas Sklėrius, rašytojas, kunigas Jonas Kuzmickas- Gailius ir kt. ) Vienerius metus (apie 1923-1924 m. ) tuometinės Kunigiškių pradžios mokyklos antrąją klasę lankė ir būsimoji rašytoja Alė Rūta- Elena Viktorija Nakaitė, trumpam apsigyvenusi Kunigiškiuose pas savo senelį( motinos Emilijos Sklėriūtės- Nakienės tėvą Ciprijoną Sklėrių). Kadangi senelė (Barbora Sklėrienė ) buvo mirusi, tai mergaitę globojo teta- motinos sesuo Teofilija Sklėriutė ( Matulionienė). Šiuos mokslus Kunigiškiuose rašytoja ne kartą yra aprašiusi ir savo prisiminimuose, ir giminaičiams skirtose eiliuotuose kūriniuose…
Būsimoji rašytoja – vyriausioji iš šešių Emilijos ir Jono Nakų įpėdinių, gimė 1915 metų lapkričio 3 d. Sankt Peterburge, tėvams pasitraukus į Rusiją nuo Pirmojo pasaulinio karo. Karui pasibaigus, šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno netoli Kamajų esančiame Rudžių kaime- Jono Nako gimtinėje (dabar Rokiškio rajono Kamajų seniūnija). Elena Viktorija lankė Kamajų pradžios mokyklą. Ne kartą su motina ji atvažiuodavo į Kunigiškius- juk nuo Kamajų šis Svėdasų valsčiui priklausęs kaimas buvo ne taip ir toli…
Užbaigusi Rokiškio gimnaziją, būsimoji rašytoja pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Kaune, 1937 metais baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, 1942 metais- literatūros studijas Vilniaus universitete. Tarp studijų jinai kurį laiką mokytojavo. Vienerius metus teko mokytojauti Juodonių pradžios mokykloje. Šią mokyklą lankė ir aplinkinių kaimų, priklausiusių ne tiktai Kamajų, bet ir Svėdasų valsčiui). Nuo Juodonių iki Kunigiškių -visai netoli, tad mokytoja Elena Viktorija buvo dažna viešnia pas gimines Sklėrius…
Taigi, rašytoja Alė Rūta gerai pažinojo ir prisiminė tas vietas, kur vaikštinėjo vaikystėje, ankstyvoje jaunystėje. Iš atminties neišblėso tie susitikimai, tie matyti žmonės, vaizdai ir rašytojai apsigyvenus užsienyje, kai ji 1944 metais pasitraukė į Vakarus…
Šviesūs ir nostalgiški Tėviškės prisiminimai buvo jos mintyse. Širdis plakė brangiausiu žodžiu- Lietuva. Knygose, kurios pasipylė kaip iš gausybės rago ir pelnė išeivijoje įvairius literatūrinius apdovanojimus, nuolat šmėkščiojo spalvingi gimtojo krašto gamtos ir kaimo buities vaizdai, įtaigi Lietuvos istorijos panorama, Nepriklausomybės laikotarpio gyvenimas, sovietinės okupacijos padariniai.
Savaime suprantama, Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę garbinusi, Tėvynę Lietuvą be okupantų liaupsinusi rašytoja bematant tapo „tautos prieše”, „išdavike”, „fašistų parsidavėle”. Enciklopedijose, žinynuose apie šią rašytoją buvo arba nutylima, arba ji visaip koneveikiama. Jos knygos sovietinėje Lietuvoje nebuvo leidžiamos, jos vardas buvo nutylimas. Nors prieš Alę Rūtą atirado „geležinė uždanga”, vis tik ji buvo trumpam išleista į sovietinę Lietuvą. Tuo metu ji turėjo progos aplankyti ir prie Kamajų prigludusius gimtuosius Rudžius, ir buvusią savo mokyklą Kunigiškiuose, ir Svėdasų krašte gyvenusius gimines. Tos kelionės įspūdžiai atgulė 1987 metais išleistoje knygoje „Tarp ilgesio ir tėviškės”. Žinia, autorės atvirumas, tiesmukiški apmąstymai, kolūkmečio laikų kuriozai nepatiko sovietiniams veikėjams, partiniams aktyvistams, netgi ir rašytojos Alės Rūtos giminaičiams Matulioniams, tuo metu buvusiems aktyviems sovietmečio idėjų skleidėjams, komunistinės visuomenės kūrėjams. Spaudos puslapiuose tuomet pasipylė aštri kritika , knygoje „Tarp ilgesio ir tėviškės” paskelbtų faktų neigimas, sovietinės tvarkos ir santvarkos panegirika. Tačiau rašytoja dėl tokių svaičiojimų perdaug nepergyveno, plunksnos nepadėjo ir nesiliovė rašyti, leisti knygas. Turėjo progos Alė Rūta dar apsilankyti ir Lietuvoje. Ypač ją džiugino vizitai jau į Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvą. 1992 -aisiais metais Alė Rūta buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. 2000- aisiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos išleistas šios rašytojos romanas „ Vargingos tėvynės vaikai” pelnė Lietuvos rašytojų draugijos premiją. 2006 metais rašytoja buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Kaune, Vilniuje, Rokiškyje ir kitose vietovėse organizuoti jubiliejiniai Alės Rūtos kūrybiniai vakarai, parengtos įvairios šios veiklios rašytojos gyvenimui ir kūrybai skirtos parodos…
Ir sovietmečiu, ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje lankydamasi rašytoja Alė Rūta aplankydavo ir Kunigiškiuose veikiantį muziejų. Deja, į senosios mokyklos klasę, kuri atkurta šiame muziejuje, rašytojai teko pažvelgti tiktai pro langą, nes muziejus viešnią iš JAV vis pasitikdavo užrakintomis durimis. Juk muziejaus darbuotojai apie tai, kad čia ketina apsilankyti rašytoja Alė Rūta net nežinodavo… Dėl to, kad jai nepavyko pabuvoti muziejuje, apžiūrėti sąvąją klasę, pasėdėti sename mokykliniame suole, pamatyti rašytojai skirtą ekspoziciją, Alė Rūta nesupyko ir neįsižeidė. Priešingai- ji pradėjo rašyti laiškus, užmezgė ryšius su šių eilučių autoriumi, siuntė muziejui savo nuotraukas, knygas, ne kartą materialiai parėmė muziejaus ir asociacijos Vaižgantiečių klubą „Pragiedrulys” veiklą. Ir vis laiškuose rašė, kad dar kartą ketina apsilankyti Lietuvoje ir būtinai užsukti į muziejų… Kai rašytoją pradėjo apleisti jėgos, gerokai nusilpo akys, motinai padėdavo laiškus rašyti kartu gyvenanti dukra dailininkė Rasa Arbaitė (Arbas) Chamberlain. Prieš keletą metų, rengdama spaudai Alės Rūtos iliustruotų prisiminimų knygą „Sklėriai”, dailininkė Rasa apsilankė rudenėjančiuose Kunigiškiuose, fotografavo kaimo vaizdus, apžiūrėjo muziejų, turėjo progos pamatyti motinai Alei Rūtai skirtą muziejinę ekspoziciją, klasę, kurioje rašytoja mokėsi, bendravo su šio rašinio autoriumi…
Po šios garbios viešnios apsilankymo, Kunigiškių muziejaus eksponatų iš karto pagausėjo. Mat, ir pati rašytoja, ir jos dukra dailininkė Rasa per keletą kartų atsiuntė nemenką krūvelę Alės Rūtos knygų. Šios rašytojos knygų, taip pat daugybę spalvotų ir nespalvotų fotografijų Kunigiškių muziejui dovanojo kauniškis Maironio lietuvių literatūros muziejus. Šio muziejaus bei Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio- Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis Svėdasų krašto muziejui, taip pat Svėdasų ir Kamajų bibliotekoms pernai vasario mėnesį padovanotos naujausios Alės Rūtos knygos- iliustruoti prisiminimai „Sklėriai”. Taip buvo įvykdytas dar vienas kunigiškiečių Sklėrių atžalos Alės Rūtos- Elenos Viktorijos Nakaitės -Arbačiauskienės- Arbienės bei jos artimųjų sumanymas- padovanoti knygas jos gimtojo krašto žmonėms…Praėjusių metų rudenį muziejus pasipildė dar keliomis šios rašytojos knygomis, kurias padovanojo Rokiškio rajono Kamajų bibliotekos vedėja Rita Michailovskienė iš sukaupto nemažo kraštietės Alės Rūtos knygų fondo.
Dabar, kai žymioji rašytoja jau iškeliavo Anapilin ir tegalima gyventi tik prisiminimais, vartau josios rašytus laiškus. Ir prisimenu. Pirmasis Alės Rūtos laiškas, rašytas 2000 metų rugpjūčio 18-ąją, mane pasiekė per „Utenio” redakciją. Ant voko taip ir buvo užrašyta: „Gerb. Vytautui Bagdonui per „Utenį”.” Tas laiškas atsirado po to, kai šiame Utenos krašto laikraštyje išspausdinau rašinį apie žymią rašytoją, pasivadinusia gėlės vardu ir jai skirtą kampelį Kunigiškių muziejuje. Kas atnešė į redakciją tą Alės Rūtos man adresuotą laišką, nežinau iki šiolei, tuo net ir nesidomėjau. Svarbiausia, kad redakcijos darbuotojai laišką perdavė adresatui…
„…Esu skaičiusi Jūsų straipsnius, o neseniai man atsiuntė pažįstamas iš „Utenio” lapą, kur Jūs rašote apie Kunigiškių pradžios mokyklą ir apie mane- mano kūrybą…Šiuo laiškeliu noriu Jums labai padėkoti už tą straipsnį, už Jūsų dėmesį… Vilniuje Lietuvos rašytojų s-gos leidykla tik išleido mano romaną „Vargingos tėvynės vaikai”. Dar aš pati gavau vos keletą knygų; o norėčiau Jums dovanoti…Norėčiau dovanoti Kunigiškių muziejui visas savo knygas, bet ne taip lengva…”,- labai aiškia rašysena, sklandžia lietuvių kalba rašė laiške Alė Rūta.
Kadangi laiško gale buvo nurodytas adresas, juo ir parašiau rašytojai savo laišką. Po kurio laiko ( 2001 m. sausio mėn.) sulaukiau rašytojos laiško ir keleto jos spalvotų nuotraukų. Štai keletas eilučių iš to laiško:
„…Su džiaugsmu dėkoju už Jūsų nuoširdų, įdomų laišką. Linkiu Jums laimingiausių metų! Kunigiškiai- mano Motinos, Sklėriutės, Nakienės gimtinė. Įdedu kiek nuotraukų Kunigiškių muziejui. Kada nors- ir kūrybos mėginsiu nusiųst… „Utenį” prenumeruoja toks Pranas Gasparonis iš Los Angeles…Jo brolis -poetas Antanas Gasperaitis… Ačiū , Kolega Vytautai, už Jūsų gerus straipsnius „XXI -mame amžiuje ir kitur skaitau. Aš neprašau, kad Jūs apie mane rašytumėt, kad rūpintumėtės. Tik- rašykit! Jūs gerai rašote- pasitarnausit Lietuvos kultūrai …Dėkinga, Alė Rūta”
Tokias geraširdiškas eilutes, nuoširdžius žodžius galima surasti kiekviename Alės Rūtos laiške.
O štai kas rašoma 2009 metų birželio mėnesį atsiųstame laiške, adresuotame svėdasiškiams būsimo Vaižganto 140-ojo gimtadienio ir paminklo svėdasiškiams kovotojams už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę ( skulptorius Jonas Jagėla, fundatorius JAV gyvenantis kraštietis dr. Zenonas Prūsas) atidengimo proga:
„ Sveikiname mielus kraštiečius svėdasiškius, aukštaičius ir visus kitus šios iškilmingos šventės proga, linkime, kad visi lietuviai, visa tauta gyventume Vaižgantiška dvasia…
Nuoširdžiai su Jumis- Vaižganto krikšto dukters Sklėriutės- Nakienės Emilijos duktė Alė Rūta ir anūkė Rasa Arbaitė”…
Du paskutinius rašytojos ranka 2011 m. birželio 1 d. rašytus laiškelius atvežė gera rašytojos pažįstama Santa Monikoje gyvenanti, aktyvi lietuvių bendruomenės veikėja, šeštadieninės radijo laidos „Lithuanian melody‘s” („Lietuviškos melodijos”) vedėja verslininkė Genovaitė Plukienė ( Beleckaitė), važiavusi į gimtąjį Kupiškio kraštą pailsėti ir tvarkyti verslo reikalų. Tuose laiškeliuose rašytoja džiaugėsi jos naujausios knygos „Sklėriai” pristatymu Los Andžele, kurį organizavo toji geroji Genovaitė ir kur dalyvavo pati rašytoja, nuvežta dukros Rasos ir žento. Alė Rūta su dėkingumu atsiliepė apie mano išspausdintas žiniasklaidoje jos knygos „Sklėriai” recenzijas. Kartu su laiškais rašytoja perdavė savo ir dukros pinigines aukas muziejui, o taip pat finansiškai parėmė jaunos fotografės Simonos albumo „Padangių egzotika fotografijose”išleidimą.
Atsidėkodamas rašytojai ir jos dukrai menininkei už geraširdiškumą, ponios Genovaitės Plukienės paprašiau nuvežti jai į Santa Moniką savo fotografijų albumą „Nusilenkime Vaižganto Žemei…” Vasarą išsiunčiau dar ir padėkos laišką. Rugsėjo mėnesį, respublikinio renginio-„Vaižgantinių” metu pristačius svėdasiškės gimnazistės Simonos Bagdonaitės meninių nuotraukų albumą „Padangių egzotika fotografijose”, šis leidinys buvo išsiųstas ir į JAV Alei Rūtai bei Rasai Arbaitei- Chamberlain, finansiškai prisidėjusioms prie šio albumo išleidimo. O gruodžio viduryje šioms dviems geradarėms pasiunčiau sveikinimą Šv.Kalėdų ir artėjančių Naujųjų Metų proga. Tarp kitko, abiems kūrėjoms- motinai ir dukrai- linkėjau stiprybės, sveikatos, kūrybinės sėkmės.
Ir vietoje visuomet laukiamo laiško atskriejo netikėta skaudi žinia apie rašytojos mirtį…
Vartant nuotraukas, Alės Rūtos laiškus, rašytojos dovanotas knygas, mintyse skamba ir skamba šios kūrėjos eilėraščio, skirto krikštatėvio, Sibiro kankinio Alfonso Sklėriaus atminimui:
„Kas – gyvenimas?- Tik akimirka!
Užtat ir atskrieja iš praeities pluoštas prisiminimų…”
Taip. Nuo šiol rašytoja, išeivijos visuomenės veikėja, lietuvybės puoselėtoja Alė Rūta liks tiktai prisiminimuose…
