Jubiliatas pagerbtas bibliotekoje

Šeštadienį Svėdasų bibliotekos dailės galerijoje pagerbtas aštuoniasdešimtmetį švenčiantis svėdasiškis, kraštiečių draugijos „Alaušas“  steigėjas, ilgametis pirmininkas, aktyvus visuomenininkas Algimantas Indriūnas. Energingą, rodosi nesenstantį, visuomet smagiai nusiteikusį visuomenininką, eiliuotoją sveikino bičiuliai, bendraminčiai – gražius žodžius tarė, linkėjo, o  eiles bei dainas dovanojo literatai iš Anykščių. 

Šventinį susitikimą, vykusį tiksliai tą, tikrąją gimties dieną – liepos 2 – ąją atvėrė, jubiliato A. Indriūno gyvenimo istoriją trumpai atskleidė  Svėdasų literatų draugijos „Sietuva“ pirmininkė Alma Švelnienė. Trumpai, tiksliai, šviesiai kalbėjo apie Alaušo pakrantėje, Sausalaukės vienkiemyje gimusį, mokslų siekusį, aukščiausios klasės restauratoriumi tapusį, visą gyvenimą dainą mėgstantį, dainuojantį, eiles bei melodijas kuriantį, choro „Aidas“ dalyvį, „Alaušo“ draugijos steigėją, ilgametį pirmininką, nuolat svėdasiškių ir Svėdasų reikalais besirūpinantį, tikrą pilietį, tikrą svėdasėną.

Savo kraštą mylintį, tikriausius himnus jam kuriantį žmogų: „Kur Alaušo bangelės pliuškenas,/ Kur Beragio putoja vilnis./ Ant kalnelio gražaus, ant smėlėto/ išsiskleidę mani Svėdasai“..

Eilėmis, Juliaus Janonio eilėraščiu apie sudaužytą smuiką, bei smagiu „lalėjimu“ pasveikino dar vienas svėdasiškis iš 1937 – ųjų, aktorius Ferdinandas Jakšys. Įprastai žaismingu stiliumi, pajuokaudamas, pašmaikštaudamas apie jubiliatą kalbėjo Juozas Lapienis, kuris vaizdžiai paskaitė aprašą apie A. Indriūno vaikystę, pasakišką vienkiemio prie Alaušo pasaulį, apie dainingą šeimą, kurių dainų pažadintas atsiliepdavo ežero sietuvoje paskendęs legendinis varpas. Didžiu balsu, skambiomis eilėmis prabilo Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas, o Anykščių literatai ne tik džiugino eilėraščių posmais bet ir pripažinto „bardo“ Vidmanto Plėtos dainomis. Po to dar ir bibliotekininkų, vietinių svėdasiškių sveikinimai, bei smagus jubiliato žodis, nusistebėjimas apie vis gausesniais svečiais, sveikintojais turtėjančius brandesnio amžiaus gimtadienius, apie tai kaip bandė išsiaiškinti Alaušo, Beragio pačių Svėdasų vardo kilmę ir kitas tėviškės paslaptis, apie artimą Pakruojį ir puikų šiaurietišką alų, kad šį katrą į gimtadienį ne pats kvietė bet buvo svėdasiškių pakviestas.