„Judėk, žmogau, nesėdėk, nes nejudantis vanduo užpelkėja“

Anykštėną, verslininką, muzikantą, daugiavaikį tėvą, poetą, filantropą Kazimierą Jakutį baigiantis 2024 metams pakalbino žurnalistas Laimas Fergizas.

– Kaip jums praėjusieji metai?

– Metai geri. Kuo toliau, tuo metai tampa geresni. Lietuva žydi, klesti, viskas auga, viskas žydi, ką ir bekalbėti. Ko gero, tokio žmogaus nerastume, kuris pasakytų, kad dabar gyvename blogiau, negu gyvenome prieš 10 metų ar tuo labiau prieš 20 metų.

– Yra tokių nuomonių, kad, nepaisant karo grėsmės Europoje, Lietuva dabar išgyvena aukso amžių“. Kaip jūs asmeniškai pastebite tą „aukso amžių“?

– Ką tik lankiausi Birštone. Nustebino, kaip jis pasipuošęs. Tie patys mūsų Anykščiai, kaip jie savo grožiu spindi, kaip jie nuostabiai švyti ir žiba – ir niekas elektros negaili.

Pavyzdys iš Birštono. Ne blogiausiame restorane pavalgėme dviese „kuklią“ vakarienę. Ar galite įsivaizduoti, sąskaitą gavome 265 eurus? Jei padaugintume iš lito / euro kurso, tai būtų arti 1000 litų už dviejų asmenų vakarienę. Prieš 20 metų tai būtų neįmanomas dalykas, o dabar, prašau, yra.

Mes Europos sąjungai ir NATO priklausome jau 20 metų. Ką mes pasiekėme per tuos 20 metų? Jei mane būtų kvotę su kankinimais, kaip kokį partizaną, „Atspėk, kiek kainuos vakarienė gerame Birštono restorane su taure nealkoholinio vyno?“, na, aš niekaip, net kankinamas, nebūčiau atspėjęs, kad vakarienė dviem su vandens buteliu kainuos 900 litų.

– Tai kiek pagrindinis patiekalas jums kainavo?

– 65 eurai kepsniukas.

– Kad tokių „kepsniukų“ už tokią kainą net Paryžiuje ar Romoje reiktų gerai pasistengti paieškoti.

– Na štai, siūlau nuvykti į Birštoną ir ten rasite. Na, gerai, kažkaip įkliuvome Birštone, bet net negalėtum pagalvoti, kad taip gali nutikti Lietuvoje.

O kas galėjo pagalvoti, kad Anykščiai visą naktį švies žibintais, ir bus šviesu kaip dieną, ir kad tų žibintų bus be saiko daug, kad jų čia visai nereikia nei ką. Ir kad viskas yra dėl grožio.

– Jei prakalbot apie šviesą, kaip jums toji pašvaistė virš Anykščių, toje pusėje į Troškūnus, kur hektarai šiltnamių pastatyti?

– Kai atsikėliau į Anykščius, tie šiltnamiai buvo dar maži, tačiau jie nuolat augo ir augo. Gražu stebėti, kaip verslas auga. Ir džiaugtis kartu, nes tai irgi tam tikras gerovės rodiklis. Jei Lietuva būtų nykstanti, su smunkančia ekonomika, tuomet, spėju, šiltnamiai šalia Anykščių neaugtų, ar ne?

Paskaičiuokime, kiek turėsime degalinių vienoje vietoje. Tuoj verslininkas nuo Svėdasų, nuo Alaušo ežero, Algimantas Čaplinskas, pastatys trečią kolonėlę „Alauša“, šalia „Viada“ ir „Baltic Petroleum“. Tai liudija, kad Anykščiuose yra tiek daug mašinų, kad trys degalinės tarpusavyje konkuruos, pildamos kurą anykštėnams ir svečiams.

– Jūs turite įvairaus nekilnojamojo turto Lietuvoje: ir pilaitę primenantį namą Anykščių mieste, ir Pagulbio sodybą Molėtų rajone, ir kituose miestuose. Kur jūsų tikrieji namai?

– Vienareikšmiškai mano namai yra Anykščiuose, ir aš čia daugiausia laiko būnu, nakvoju. Patogūs, ant upės kranto, su gamtos gabalėliu, su pieva.

– Koks tas gyvenimas yra ant upės kranto?

– Stebiu sveikuolius, ateinančius kitame krante maudytis kas rytą. Ar žiemą, ar vasarą, jie maudosi upėje. Gražus vaizdelis, kuris ragina ir mane patį neužsisėdėti užsidarius namuose, o eiti į gamtą, judėti.

– Kaip dažnai pats šokate į upę, prie kurios gyvenate?

– Šiemet (2024 metais – red.past) teko man maudyti ir Šventojoje, ir Bestinėlio ežere savo tėviškėje, šalia Dūkšto, kur gimiau ir augau Kalviškių vienkiemy. Aišku, ne taip dažnai plaukioju, kaip mano anūkai.

Kai jie atvažiuoja, tai, atrodo, tarsi jie vandens gyventojais būtų.

– Koks jūsų mėgiamas sportas?

– Nesportuoju. Mano vienintelis judesys yra vaikščiojimas gamtoje. O šiaip savo pagrindinį fizinį ir dvasinį krūvį patiriu per koncertus, kuomet visą save atiduodu žiūrovams. Tuomet tenka gerokai paprakaituoti, išsilakstyti. Po beveik dviejų valandų trukmės pasirodymų būnu šlapias nuo prakaito. Nuo spalio iki Kalėdų surengiau 15 koncertų. Gal tai galite užskaityti kaip mano mėgiamą sportą?

– Anykštėnai dar pamena jūsų didžiuosius koncertus. Tuomet nustebinote, kad  koncertai būdavo nemokami. Kaip yra dabar?

– Tuo metu su savo didžiąja roko grupe buvome išsikėlę tikslą apkeliauti visus kultūros centrus ir koncertuoti pilnose didžiosiose salėse. Kadangi raktinis žodis buvo „pilnose“, todėl tuomet nuo žiūrovų nuėmėme kainas.

O dabar jau antri metai, kai mūsų koncertai yra mokami. Bet kadangi ir toliau laikomės to paties principo, koncertuoti „pilnose“ salėse, todėl iš didžiųjų salių parėjome į mažąsias. 100–150 vietų sales užpildome gana sėkmingai.

– Kaip jūs nuo baldų gamybos verslo pasukote į muzikavimą?

– Kad iš verslo niekur ir nepasukau. Man priklauso virš 70 proc. įmonės „Lonas“ akcijų, kuri gamina lovas, čiužinius, namų tekstilę.

Kasdieninės operatyvinės ir gamybinės įmonės veiklos nevykdau, nes tai atlieka mano sūnūs, kurių su Birute užauginome keturis. Bet strateginiame valdyme ir toliau dalyvauju. Analizuoju, gaunu informaciją, stebiu rezutatus, domiuosi rinkos polinkiais. Ir žmona Birutė versle dalyvauja, sužinau daug dalykų per ją. Ji atsakinga už žmonių priėmimus į grupę.

Visi įsivaizduoja, kad sėkmingas, augantis verslas gali būti tik tas, kuris savo gaminius eksportuoja. Tačiau tai ne mūsų atvejis. Mes gyvenome iš vietinės, Lietuvos rinkos. Mes ir toliau gyvename iš savo rinkos, iš Lietuvos. Tiesa, dabar jau pradėjo nešti į aruodus grūdus ir Latvija. Ir Estija jau po truputį pradeda. Reikėjo daug metų, kol pasiekėjme tą laimėjimą, kad Latvija pripažintų „Loną“ kaip patikimą lovų ir čiužinių gamintoją.

– Koks jūsų požiūris į tuoj jau trejus metus vykstantį karą Ukrainoje, neramumus Sakartvelo sostinėje?

– Galiu tik pasidžiaugti, kad mes, Baltijos šalys, taip sėkmingai, taip greitai įgijome savo nepriklausomybę. Lengvai prasprūdome pro agresyvaus kaimyno gniaužtus.

Dabar matome, kokiu sunkiu keliu į savo nepriklausomybę turi eiti Ukraina, Gruzija, Moldova. Todėl save galime laikyti tiesiog laimės kūdikiais.

Po tuo NATO skėčiu esame saugesni, nors dar niekas nieko nežino ateities. Visi dabar  laukia sausio 20 dienos, prezidento Trumpo inauguracijos, tikėdamiesi, kad jis kaip Dievas nusileis iš aukštybių ir išspręs visas karo problemas.

O šiaip, Vakarai yra išlepę. Jų net jokioje galvos kertėlėje nėra išlikę suvokimo, kad jų namuose gali kilti karas. Kad gali reikėti nusimauti kelnes, nustoti brangias vakarienes Birštono kurorte valgyti. Kad galime būti priversti investuoti į karą. Ir ne tik finansiškai, bet ir pačiam gali tekti eiti į mūšį, išleisti į frontą savo sūnų, ir galbūt jo nesulaukti grįžtant.

O rusams kas? Jie tik jėgą ir pripažįsta. Jiems diktatorius pasakys eiti kariauti, jie ir eis masiškai tiesiai į mirtį. Rusai atsparesni, nėra tokie išlepę kaip mes, vakariečiai.

– Koks jūsų santykis su kariaujančia Ukraina? Kokią paramą jiems teikiate?

– Paramą teikiame periodiškai nuo karo pradžios. Esame suteikę gyvais pinigais. Kokį 160 tūkstančių eurų. Dalis pinigų nukeliavo per Jono Ohmano paramos rinkimo organizaciją „Blue / Yellow“. Kitą dalį skyrėme generatoriams pirkti. Pats juos čiupinėjau, kai kartu su Edmundu Jakilaičiu į autobusą krovėme ukrainiečių išgyvenimui reikalingus daiktus ir įrangą. Ir tai buvo ne vienas autobusas.

Taip pat ir čiužinių esame davę. Dar esu įsigijęs Ukrainos vyriausybės obligacijų. Su tokia mintimi, kad parodyčiau tikėjimą – kai Ukraina laimės, tai aš irgi išlošiu. Nusipirkau ir Lietuvos Respublikos gynybos obligacijų su 2 procentais palūkanų. Tokiomis formomis rodau solidarumą su ukrainiečiais.

– Kaip pasiteisina tokia valstybės skolinimosi gynybai politika?

– Mane seniai stebina, kodėl kai Lietuvos valstybė skolinasi iš tarptautinių institucijų, joms moka didesnes palūkanas. Kai platina gynybos obligacijas savo piliečiams, tai jiems moka mažai. Kodėl? Juk tokiu būdu ir gyventojai galėtų turtėti, ir valstybė gautų didesnes sumas vietoje pigiau pasiskolinti, nei iš užsienio.

– Viena iš jūsų kūrybinių veiklų yra ne tik dainavimas, bet fotografija. Ir būtent gamtos fotografija?

– Daugiausia pleškinu paukščius. Tam specialiai įsigijau fotoaparatą Nikon Coolpix P950, kuris žiauriai gerai traukia artyn. Ir kai tik pamatau paukštelį, sakau jam, „Opa, ateik čia!“

Taip pat ir medžiai mane labai traukia. Keliaudamas ir po Lietuvą, ir po pasaulį, visada fotografuoju senolius medžius. Pvz., Napoleono ąžuolas Kižonyse. Turiu tokią programėlę, kuri pačioje nuotraukoje parašo objekto GPS koordinates, kad kiti gamtos mėgėjai pagal jas surastų tą ypatingą medį ir galėtų jį aplankyti.

Savo paukščių ir medžių nuotraukų kolekcijas eksponuoju feisbuko paskyroje. O mūsų muzikinę veiklas, koncertus fotografuoja Darius Baltakys.

– Gyvendamas Anykščių mieste, tikriausiai turėjote reikalų ir su rajono savivaldybe? Kokie įspūdžiai iš tokio bendravimo?

– Galiu pasidžiaugti, kad man paskutinę minutę pavyko išgelbėti storą liepą, kuri auga prie mano namo. Darbininkai jau buvo atvažiavę su visais savivaldybės leidimais pjauti tą milžinišką liepą. Aš tuomet užprotestavau, neleidau pjauti. Toji liepa iki šiol žaliuoja, džiugina praeivių širdis, duoda pavėsį ir sugeria karščius vasaros metu, priglaudžia paukščių šeimas. Ir ji dar kokius 300 metų taip naudingai tarnaus Anykščių miesto žmonėms ir gamtai.

Tuo norėjau parodyti pavyzdį anykštėnams, kad nebijotų pakovoti dėl vertingų medžių, kuriuos valdžia mielai sunaikintų. Jei mums nepatinka, kad valdininkai pjauna medžius, tai visi atsistoję prie medžio protestuokime ir neleiskim jo pjauti. Juk vis dar gyvename normalioje šalyje, kur tau dar su pjūklu per kojas nepjaus. Kiekvienas mes galime išsaugoti po liepą ar po ąžuolą.

Išėjus pasivaikščioti po miestą, Kazimieras Jakutis pasiūlo apsilankyti Jurdzike ir pasigrožėti senaisiais maumedžiais, kuriuos pavyko išsaugoti buvusiose senosiose kapinėse aplink koplyčią. „Malonu, kad darant šiemet to parko renovaciją, savivaldybė jų neiškirto. Tie maumedžiai dar ilgai džiugins vietos gyventojus“, – prie užrakintų parko vartelių kalbėjo ypatingą santykį su medžiais palaikantis verslininkas ir muzikantas.

– Tęsiant medžių temą, papasakokite istoriją apie išsaugotą ir dar gyvą medį, kurį jūs  po nelaimės įprasminote medinėmis skulptūromis.

– Tai buvo dvikamienė liepa mano sodyboje Pagulbyje. Vienam kamienui nulūžus, atsivėrė drėvė. Į ją įkėliau medinę skulptūrą „PERKŪNAS“ (žr. nuotrauką). Ant to paties medžio iš kitos pusės kabo krikščionių religijai priklausantis koplytstulpis su kryželiu iš liepos. Pas mane viskas puikiai sugyvena harmonijoje – tiek pagonių ir krikščionių simboliai vienoje senoje išsaugotoje liepoje.

Medžius labai myliu, juos mielai sodinu. Mano įmonė „Lonas“ įsipareigojo taip: kiek pagaminsime lovų, tiek įsipareigojame pasodinti medžių. Jų jau pasodinome apie 5 tūkstančius, aplinkui Dūkštą. Pirminis noras buvo sodinti vertingesnius medžius, tokius kaip bukus, maumedžius. Paaiškėjus, kad Lietuvos dirvožemis ir klimatas juos ne visur priima, grįžome prie tradicinių lietuviškų medžių: eglės, pušies, beržų, juodalksnių.

– Koks jūsų gyvenimo „motto“, variklis? Kokį patarimą turėtumėt tiems, kas žavisi jūsų gyvenimu ir pasiekimais įvairiose srityse?

– Judėk, žmogau, nesėdėk, nes nejudantis vanduo užpelkėja. Judantis vanduo, jis vis tiek randa kelią, prasigraužia, ir išteka į plačias marias.

– Medžius fotografuojate visame pasaulyje. Iš jūsų feisbuko mačiau, kad su žmona Birute keliaujate po visą pasaulį. Ką šiemet aplankėte?

– Pavasarį važinėjome po Japoniją, Pietų Korėją, vasarą buvome Kanadoje.

– Kuo Japonija skiriasi nuo Europos?

– Nebuvo įmanoma nepastebėti, kad visi tualetai, net ir viešieji, yra šildomi. Šildomas būtent pats klozetas ir jo dangtis, su visais įmanomais apiplovimais.

Kelionėje teko panaudoti dirbtinį intelektą. Anksčiau viešbučio vonios kambaryje stovėdavo muilas ir šampūnas. Dabar atvykęs gi randi penkis buteliukus ir penkis muiliukus su užrašais mažomis raidėmis. Tai juos nufotografuoju per ChatGPT programėlę, ir gaunu lietuviškai paaiškinimą, kas tai, kam skirta ir kaip naudotis.

Įsivaizdavau, kad Japonija yra ekonominio išsivystymo viršūnė, tačiau man buvo naujiena iš gido išgirsti, kad Lietuvos BVP dalis,  tenkanti vienam gyventojui, yra didesnė nei Japonijos.

– Ką jums reiškia Kalėdos?

– Kalėdos yra šeimos šventė. Šeimai privalu susirinkti. O mano šeima jau yra didelė. Keturi sūnūs, keturios marčios. Devyni anūkai. Prisimenu tuos karantino metus, kai buvo negalima susitikti per Kalėdas. Tai tuomet tik dviese sėdėjome per Kalėdas. Šiemet, laimei, buvo kitaip.