Tuoj po Juozinių - Juozas Prūsas nusiteikęs puikiai.
Butėnai buvo pats didžiausias Svėdasų parapijos kaimas – žemių plotu nepranokstamas, o gyventojų skaičiumi smagiai konkuravęs su Daujočiais, o dažnai net nuo jų neatsilikdavęs – geriausias laikais gyvenę daugiau nei po keturis šimtus gyventojų. O dabar Butėnai nė šimto piliečių jau nebepriskaičiuoja, trijų dešimčių trūksta, ir dažnai tik atsiminimais jame gyvenę, amžių vėtrų nublokšti į kitus kraštus guodžiasi.
Prūso Ponas
Prūsai vaikų neturėjo. Tik nemenką plotą žemės, kuriame neblogai vertėsi. Turėjo ir artimų giminių tad užrašė turtus sūnėnui Augustinui su pažadu, kad galės prie jo nukaršti.
Visai nustojo savo ūkyje darbuotis, kaip ponai vaikščiojo. Tai ir praminė „Prūso ponais“. Juos globojusį Augustiną taip pat vadino Ponu arba Prūso Ponu. Kuomet užklausdavo, kurio Prūso, žmonės tuoj nurodydavo, kad Prūso Pono.
Gaisras nusiaubė ūkį
Išsiplieskė tas gaisras giedrią vasaros dieną. Kaip ir dažniausiai būna, nuo kažkokios bobos neatsargiai išpiltų žarijų. Sudegė gal pora menkesnių trobelių ir visai nemenkas Prūso Pono ūkis. Šeimininkas Augustinas išbėgo iš degančios trobos su sieniniu laikrodžiu ir stovėjo su juo glėbyje ant keliuko tarsi sustingęs. Kaimas buvo visai neseniai išskirstytos į vienkiemius, tad jau be gaišos trobesius statėsi, pačiame kaimo galulaukyje, ant ribos su Liepagiriais bei Kodžiupiu, kur jam atmatavo net 31 hektarą pošlapės žemės. Tad nors ir Butėnų žemėse gyvenęs, jis buvo vadinamas Kodžiupio Prūsu.
Melioracija, projektas pasinaudojant valstybės paramą, kuriam vadovavo vietinis kultūrtechnikas, giminaitis Damijonas Prūsas. Būrelis grioviakasių iškasė ne tik atvirų griovių, bet ir moliniais vamzdeliais išvedžiojo nemažai požeminio drenažo linijų. Tada tai jau prasidėjo ūkio augimas; anksti pavasarį galėjo pasėti, be didesnio vargo šlapymečiuose derlių nuimti. Ūkis buvo, kaip ir įprasta tiems laikams, supenėdavo nemažai eksportinių bekonų, o keleto produktyvių karvių pieną gabendavo į centrinėje Svėdasų pieninėje esantį grietinės nugriebimo skyrių. Kooperuodavosi su kaimynais Sedelskiais ir Karanauskais, visų trijų pieną paeiliui veždavo kiekvieno kiemo darbininkas.
Šviesūs buvo žmonės, prenumeruodavo net kelis laikraščius, Karolina Prūsienė buvo aktyvi Katalikių moterų organizacijos narė, renkama į tarybą. A. Prūsas buvo nuolat renkamas į valsčiaus taryba, atstovavęs svėdasiškiams net kaip „rinkėjas“ Rokiškio apskrityje renkant Lietuvos prezidentą.
Siekė išmokslinti vaikus
Vyriausias, Zenonas, mokėsi labai gerai jau pradžios mokykloje, jam pakako ir gabumo, ir stropumo. Mokytojas Paulius Glemža patarė, dar sustiprino tėvų norą sūnų leisti mokytis toliau. Įstojo iš karto į antrą gimnazijos klasę, o po to universitetas, kur studijavo miškininkystę. Baigė mokslus jau vokietmetyje, kelis mėnesius praktiką atliko Utenos urėdijoje, kurios kontora buvo įsikūrusi Pavarių dvarelio rūme netoli Anykščių. Čia jis bandė diegti daniškus miškininkystės metodus – miško sodinimą daigais.
Paskirtas į Vabalninką, pabuvęs vos kelis mėnesius, nes priartėjo vokiečių kariuomenę stumiantys rusai, ir jaunasis miškininkas pasitraukė į Vakarus. Jau Vokietijoje apgynė daktarinę disertaciją kaip chemikas ir celiuliozės gamybos specialistas. Išvykęs į JAV dar lavinosi Sirakūzų universitete, sėkmingai darbavosi celiuliozės pramonės įmonėse. Ohajo valstijoje. Profesiniame laikraštyje buvo rašoma, kad jis laikomas tautiniu turtu arba vaikščiojančia enciklopedija, dalyvauja tarptautinėse konferencijose, plačiai važinėja po JAV planuodamas naujas įmones bei optimizuodamas veikiančių gamybą.
Sesuo Janina išliko Lietuvoje, kuomet visa šeima iš Butėnų buvo ištremta į Sibirą, taip pat mokėsi ir tapo zoologijos mokslų daktare..
Ištrėmė į Siberiją
Tėvas jau buvo smarkiai nukentėjęs. Tik sugrįžus sovietams jį gerokai sumušė ir kartu su motina kelioms dienoms buvo uždarę į saugumo rūsį. Reikalavo pasakyti, kur slepiasi sūnus Zenonas. Po to tarsi ir paliko ramybėje, nors žmogus pagal seną valstietišką įprotį pavaišindavo valdininkus. Svėdasuose giminaitis Vicius Baronas buvo valsčiaus portorgu, užeidavo, nuramindavo: „Sėdėkit ramiai, jei kas – ir aš turiu balsą.“ Prūsas kaip tik buvo atidavęs 300 rublių valstybinei paskolai – beveik visus turėtus pinigus. Juozas prisimena, kad tik išvežę mėšlą ir dieną sodinę bulves iki pat sutemų. Paryčiui, 1948-ųjų gegužės 22-ąją, dar buvę tamsu, pabeldė į duris. Rusų karys leidęs paskersti kiaulę. Perpildami druska mėsą sudėjo į maišus. Visus, ką surado namie – abu tėvus ir Juozą bei dukrą Nijolę – sunkvežimiu nuvežė į Kupiškio stotį, o iš ten prasidėjo veik visą mėnesį užsitęsusi kelionė.
Sverdlovske varė pirtin, kelionė pasibaigė Irkutske. Iš ten jau gabeno sunkvežimiu iki pat Baikalo. Tremties vieta – Talcų gyvenvietė, 52-is kvartalas. Pagrindinis darbas – miško kirtimas. Ten Juozas suaugo, tapo darbininku miško pramonėje. „Niekada nebuvau tinginys“, – šypsosi ir prisimena tuos laikus senolis. Komendantas prašė pasilikti, žadėjo geras gyvenimo sąlygas ir socialistinio darbo didvyrio vardą. „Aukso žvaigždę po penkerių metų tau garantuoju…“ – karščiavosi išgėręs partietis.
Kuomet parvažiavo namo, sodyba jau buvo nugriauta. Namas nugabentas į ulyčią, pastatytas kalnelyje kolchozo kontorai ir kultūros namams.
Kūrėsi padedant pusbroliui Domijonui Prūsui, kuris dirbo melioracijos inžinieriumi Salininkuose. Ten atsirado darbo ir kur gyventi. Po to pasistatė jaukius namus paslaptingai pavadintoje Skaisteros gatvėje. Elegantiškas žmogus, su didžia energija dalyvaujantis buvusių sibiriečių sąskrydžiuose Ariogaloje, Butėnų šventėse, nuolat atvykstantis į Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidus Svėdasuose. Jo energija, elegancija žavi visus. Tėviškės žemę su didžia meile apsodino mišku – juk niekas jos nebedirbs, ypač džiaugiasi lietuvišką stiprybę įprasminančiais ąžuolynais. Labai išgyveno, kai daugybę ąžuolėlių apgraužė, suniokojo briedžiai. Miške tiesiog nepaprastą energiją įgauna, visą dieną gali vaikščioti ir nepavargti.
Paaukojo trečdalį milijono
Kuomet Lietuva vėl tapo nepriklausoma, Zenonas siuntė į tėvynę knygų, tėviškės miestelio bibliotekai dovanojo Bostono enciklopedijas. Vėliau sumanė pastatyti paminklą pokario kovose su sovietiniais okupantais žuvusiems svėdasiškiams. Kovotojų gretose buvo daug bičiulių, bendraamžių ir jis tarsi jautė moralinę skolą, kad nepasiliko čia ir su ginklu nekovojo, nepaaukojo savo gyvybės.
Suma buvo didelė – pavertus dolerius į litus, pasidarė beveik trečdalis milijono. Ėmėsi statyti Genocido centras bei nepakeičiamas ir jokių kitų skulptorių į savo kūrybines partizaniškas valdas neįleidžiantis Jonas Jagėla. Iškilęs 2009-ųjų vasarą paminklas atrodė tarsi ir didingas, tačiau metams bėgant svėdasiškiai pastebėjo, kad jis kuklus, kad pernelyg paprasta ir aikštė, kad ant kiniško granito stulpų želia samanos, o pats smėlio akmuo trupa.
