Žvilgsnis į senatvę nelabatvę… Sunkus reikalas, ypač, jei pagalvotume, kaip gyvena užmiršti ir apleisti vieniši senoliai, neturintys vaikų ir artimųjų, kurie jiems pagelbėtų. Tarkim, įvyksta elektros tiekimo gedimas, tai kaip elektroniniu būdu seneliukui registruoti gedimą? Misija neįmanoma. Daug kam dabar turbūt kyla mintis, kad reikia bent kaimyną pasikviesti, bet jei kaimynų net nėra? Būna ir taip. Ir tikrai žinau konkretų atvejį.
Tarsi kokia stigma visuomenėje įsivyravo – jei esi pagarbaus amžiaus senučiukas, bet vienišas, sunkiai bepajudi iš kiemo, nemoki prisijungti (ir nė neturi, kaip) internetu ten, kur prireikė, tai jau esi nurašytas, išrašytas, išbrauktas, ir negrįžtamai. Bet juk jie, tie seneliukai žilom galvelėm, yra gyvi, o jų akys švyti! Ateina ta senatvė neprašyta, greit ateina. Tik klausimas, ar pensija mums, kol kas dar kiek jaunesniems, „ateis“, kai tokio amžiaus sulauksime… O iš tiesų tai šie mano minėti senoliai yra tik kompiuteriškai neraštingi piliečiai, neturėję ir neturintys tokių galimybių. Ir nebenuvyks jie į artimiausią biblioteką pasimokyti, nes net nėra, su kuo jiems nuvykti. Ir sveikatos nebėra. Apie elektroninę bankininkystę, nuolaidų korteles ir visas kitas elektroniniu būdu pasiekamas paslaugas – vidutinio amžiaus žmogui normalius dalykus, – jau nė nekalbu, nes visu 100 procentų tai nebepasiekiama vienišiems tolimų kaimų, vienkiemių senjorams.
Štai paprastas pavyzdys: į Registrų centrą reikia registruotis tik internetu. Įsivaizduokim, kažkaip vis tiek susiranda koks sumanesnis diedukas ar bobutė, kas jį ar ją užregistruoja, tada, ilgai laukęs žadėtos dienos, šventiškai išsiruošia ir sumoka tam, kas nuveža dėdulį ar babytę iš tolimo vienkiemio iki kelionės tikslo, su lazdele ar ramentais klabinkšt klabinkšt iki Registrų centro durų ir… o gi užrakinta ar nedirba! Ir ką? Du keliai: širdies smūgis arba kaip nors išgyventi ir tai. Čia aš nefantazuoju – taip vyksta realybėje. Arba jei ir dirba pagal planą, tai dar viena staigmena: pamato savitarnos kasoje užrašą „KASA. Atsiskaitymas tik grynaisiais“. Jei kišenėj vėjai švilpia, o tą banko kortelę nors per bebro dantis brauk? Vadinasi, būtinai turi eilinis žmogus pakankamai gerai judėti visomis prasmėmis. Kažkurioj vietoj stop, ir baigtas kriukis. Apie dantų taisymą namuose neįgaliajam, ant patalo gulinčiam žmogui, irgi nė neverta berašyti…
Kažką abstrakčiai girdėjau, kad žmonės su negalia gali pasinaudoti asmeninio asistento pagalba. Gali būti, bet žinau ne vieną atvejį, kai žmogus net neturi galimybių kažkur kreiptis – nėra, kas jį nuvežtų, padėtų užpildyti dokumentus net ir dėl to paties neįgalumo apiforminimo ar kokios išmokos skyrimo. Pavyzdžiui, gretimame kaime gyvena maždaug 30 metų sulaukęs pilietis, kuris nesilanko gydymo įstaigoje, ničnieko nemoka už sveikatos draudimą, bet niekur ir neina – leidžia dienas tiesiog taip: alaus butelis po butelio, tada nueina tuos porą maišų susikaupusių tuščių „bambalių“ priduoti artimiausioje parduotuvėje ir vėl butelaitis vienas, kitas. Kai baigiasi „butelkos“, kam nors padeda „prie ūkio“ už kokio kitokio skonio butelaitį. Iš šono lyg ir neįgalumas įžvelgiamas, fizinė negalia ar liga, gal net kompleksinė negalia, bet niekas neapiforminta. Kas bus vėliau, ponas Dievas težino, nes dabar jam, atrodytų, viskas yra „balalaika“. Girdėjau, kad pasirašyti tai jis moka. Žodžiu, kad mūsų šalyje kiekvienam piliečiui užtikrinamos galimybės mokytis, dirbti ir savarankiškai gyventi bendruomenėje, turėčiau didelių abejonių…
Kitas pavyzdys – man gerai žinomas vienišius nykstančiame kaime. Net ir per vietinę spaudą paviešinta porą kartų, bet kaip sėdi vienui vienas, be telefono, taip ir sėdi… Šiemet vieną kartą buvo pagalbos mygtuką paspaudęs – informavo duonos nebeturįs. Tąkart jam pristatė duonos. Skęstančio gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas… Nors faktas, kad asmeninis asistentas tokiam žmogui tikrai galėtų padėti pasirūpinti asmens higiena, maistu, padėti nuvykti į reikiamą vietą, pagelbėti bendrauti, orientuotis aplinkoje. Gražios kalbos ir lieka kalbomis. Tad man ir kyla klausimas, kaip randamas žmogus, kuriam reikalinga asmeninė pagalba? Bet kas akivaizdu, kad jis tarsi specialiai nerandamas, nurašomas, ir tiek… Kur pasislėpę tūno tie visi socialiniai darbuotojai, užsidengę akis ir užsikimšę ausis, atsakymo neturiu. Diskriminuoti ir šalinti problemą lengviau, nei imti ją ir pradėti spręsti. Tuo metu vienišiai laukia pasirodančio žmogaus, nes pasirodęs naujas veidas prilygsta apsireiškimui…
Internete skaitau informaciją: „Jeigu žmogaus su negalia, kuriam reikalinga asmeninė pagalba, pajamos yra mažesnės už 294 eurus, asmeninė pagalba jam teikiama nemokamai“. Vėl grįžtu prie savo minėto atvejo: pajamų iš viso tas pakankamai jaunas pilietis negauna, o neįgalumo nėra kas nustato… Užburtas ratas. Na, gal tas ratas sukasi kažkiek tiems, kas jį suka (per gimines, artimuosius, kaimynus ir t. t.). Nėra, kas padeda, tai kapiec su kapieckiukais… Na, rimtai, taip ir įsivaizduoju, kaip mano minimas pilietis, nemokėdamas skaityti, gilinasi į socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą tvarką. Kur? Gal debesyse? Nei verkt, nei juoktis.
Ir dar: bindzi bindzi, nutipena kažkaip (aišku, kad jau sunkiai ir retai kada) koks senolis į bažnytėlę, o ten, pasirodo, net ir poteriai pasikeitę – turbūt jau nuo 2018-ųjų nebe visų įprasti „Tikiu į Dievą Tėvą visagalį“, o kažin kokio ilgumo ir sudėtingumo, naujoviški, kurių net pats kunigas nemoka, iš rašto skaito… Įsivaizduoju, maldos žodžių pakeitimas kai kuriems žilagalviams prilygsta namų spynos pakeitimui, kai rakto nebeduoda ir neįleidžia. O gal, reikia tikėtis, klystu.
Senti sunku.Jaunam mirti neteisinga…Niekas neklausia nori tu ar ne.Taip yra Kokia tavo laimė ar likimas…
panelyte Linute, ar žinote kodėl mūsų senoliai sakė – kaip pasiklosi, taip išsimiegosi… 🙂
Ne visada tas galioja…