Kaimo mokytojų nedrįskite maišyti su purvais

Su kaimu vis dar susiję daugybė stereotipų: kaimiečiai yra neišsimokslinę, prasigėrę, nieko nematę, besimušantys, iš kaliošų neišlipantys žmonės. Visuomenėje „kaimietis“ turbūt visada paženklintas neigiamos reikšmės atspalvio. Negana to, į šį ratą pakliūva ir kaimo mokyklos, kurios taip pat neretai laikomos bevertėmis ar net nereikalingomis, nes neva ten dirbantys mokytojai yra nekompetentingi ir vaikų nieko negali išmokyti… „Ką čia, iš kaimo mokyklos atėjęs…“ – yra tekę girdėti. Ir kažkodėl tie sakantieji nesusimąsto, kad tiek kaimo, tiek miesto mokytojai yra baigę tuos pačius universitetus, studijavę tas pačias disciplinas, moko pagal tas pačias ugdymo programas.

Ne visai dėl šios priežasties, kaip žinia, – labiausiai siekiant sutaupyti, tačiau teigiant, kad visa tai daroma dėl mokinių gerovės, – kaimo mokyklos baigiamos sunaikinti.
Viena tokių mokyklų, papuolusių į šią mėsmalę, – Traupio pagrindinė, kurią pati baigiau bemaž prieš 20 metų.
Šią mokyklą prisimenu tik iš geriausios pusės. Niekada nesijaučiau nuskriausta dėl to, kad mano klasėje yra tik 7 mokiniai. Iš tikrųjų vieni kitus pažinom iki skausmo, vieni kitų tėvus – taip pat, mokytojai mums buvo kaip šeima, drįsčiau pasakyti, kad mes jiems – taip pat. Visi buvom „aptupinėti“, sužiūrėti, nebuvo nei patyčių, nei kažkokių ypatingų konfliktų. Net parūkyti už mokyklos ne visiems pavykdavo…

Neįsivaizdavom, kad per pamoką kažkuris gali likti nepaklausinėtas, nepatikrintas, – kiekvienas būdavo paklausinėtas po du kartus. Mokiausi ir didelėje mokykloje, ir dviejuose universitetuose, todėl galiu pasakyti, kad visur yra visokių pedagogų – ir geriau paruošiančių, ir blogiau, todėl kaimo mokyklos mokytojų nedrįskite maišyti su purvais. Ir kaimo vaikai nėra prastesni už miestiečius, gal tik kuklesni ir nuoširdesni, dažnu atveju – draugiškesni, įpratę gyventi glaudesnėje bendruomenėje, išmokę globoti vieni kitus.

Uždarant mažas kaimo mokyklas labiausiai akcentuotos jungtinės klasės – esą tokiose nei išmokyti, nei išmokti ko nors tiesiog neįmanoma. Todėl nuo šių metų rugsėjo mažesnės mokyklos taps didžiųjų padaliniais, vyresnių mokinių klasės jungiamos būti negalės, drauge bus galima mokytis tik dviem pradinukų klasėms.
Didesnių mokyklų mokytojai, turintys klasėje 20 ir daugiau vaikų, nesupranta, kaip galima dirbti su dviem klasėmis. O tie, kurie su tomis klasėmis dirba, nesupranta, kas negerai, nes mokytojai taip dirba daug metų ir „sistemą“ yra puikiai įvaldę. Įvyksta nesusikalbėjimas, nes tie jungtines klases turintys mokytojai, ko gero, nesupranta, kaip dirbti su tais dvidešimčia. O į Švietimo ir mokslo ministrės kalbas, kad jungtinėse klasėse vaikai paruošiami „daugmaž niekaip“, reaguočiau taip: gal visų pirma reikėjo pabendrauti akis į akį su tais mokytojais, vaikais ir jų tėvais?

Kaimo mokyklėlių naikinimas yra skaudus tiek mokiniams, jų tėvams, tiek ir mokytojams. Pastarieji dar liks ir be darbo, nes mokyklos sunaikinimas negarantuoja kitos darbo vietos. Apie aptarnaujantį personalą nė nekalbu – Traupyje, bijau suklysti, bet, atrodo, „atlaisvinti“ buvo visi.
Mažieji mokinukai nuo rugsėjo pirmosios, užuot savarankiškai nukulniavę iki vietinės mokyklėlės, ar žiema, ar pavasaris, turės stypsoti laukdami, kada juos paims autobusas ir nuveš į kažin kokią geresnę mokyklą. Po pamokų to autobuso lauks tiek, kiek tik reikės, kol kitiems pamokos pasibaigs, užuot, vos pasibaigus paskutiniam užsiėmimui, į namus parkeliautų patys.

Vienintelis minusas, kurį įžvelgiu kaimo mokyklose – tai popamokinis vaikų užimtumas. Tokio pasirinkimo, kokį siūlo didelės mokyklos, čia nėra. Tačiau įvairių būrelių netrūkdavo: kaimo mokykloje lankiau ir tautinių šokių, ir teatro būrelius, o mokyklą baigusi turėjau ir kitų pasirinkimų.
Paradoksalu, bet buvo skubama šias mirštančias mokyklas renovuoti, jose buvo diegiamos naujosios technologijos, nauja multimedija (todėl ir kaimo vaikai žino, kas yra kompiuteris, išmanioji lenta ir kitos įmantrybės!). Tos pačios Traupio mokyklos pastatas, toks, kokiame aš mokiausi, ir dabartinis, skiriasi neatpažįstamai. Mes žiemą per dailės pamokas laikraščiais kamšydavom langus, kad vėjas į nugarą nepūstų, o šiandien (na, tiksliau – jau vakar) mokinukai po koridorius bėgiodavo apsiavę šlepetes…
Dabar šis renovuotas pastatas vidury kaimo stovės tarsi vaiduoklis, primindamas jame klegėjusius vaikus, džiaugsmą ir nusivylimus, mažus konfliktus, draugystę. Galbūt čia paliks biblioteką, nors vieną miestelio spindulį. Kol nepanaikino, nesujungė, neiškėlė ir to…