Kalba ir kaip susikalbėti – misija įmanoma?

Gerai žinoma vaikų ligų gydytoja Indrė Plėštytė-Alminė prieš kurį laiką pareiškė, kad daugiau rusų kalba pacientų Lietuvoje nekonsultuos. Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, gydytoja susilaukė nemažai dėmesio, tai pat ir užgauliojimų, net grasinimų. Kad ir kaip ten būtų, toks gydytojos sprendimas man asmeniškai davė nemažai medžiagos pamąstymui.
Prisipažinsiu: nesu didelis lietuvių kalbos stiliaus ir gramatikos žinovas, nes darau visokių klaidų, tačiau mano gimtoji kalba man yra šventa ir be galo mylima. Todėl stengiuosi kalbėti lietuviškai, nors gal ne visada žinodamas, kurioje žodžio vietoje padėti kirtį ar pavartoti teisingą linksnį. O kur dar mūsų tarmių grožis ir originalumas? Juk tarmės daugumai iš mūsų, ypač kurie gimėme ir užaugome kaime, tai lyg pirmoji kalba, esanti šalia oficialiosios. Gaila, kad kai kas mano, kad kalbėti tarmiškai – tai pasirodyti neišsilavinusiu. Tačiau dar nebuvo taip, kad tarmė pakenktų kažkieno išsilavinimui. Išsilavinimui gali pakenkti tik blogos žodinės intencijos, nukreiptos prieš kitus, prieš kitaip galvojančius, kalbančius. Išsilavinimui kenkia ir bandymai kitiems nurodinėti, ką ir kaip kiti turi kalbėti. Taigi, šalia mūsų socialinio gyvenimo konfliktinių situacijų ar nesusipratimų, kalbos reikalas nėra nustumtas į paraštes, ypač jei tai liečia valstybinę ar vietinę kalbą ir jos akistatą su kitomis kalbomis.
Iš karto užduodu sau ir kitiems klausimą: ar tokie nesusipratimai su svetima ir gimtąja kalba gali būti, pavyzdžiui, Italijoje, Vokietijoje arba Prancūzijoje ar net Jungtinėje Karalystėje? Vargu. Nebent su labai mažomis išimtimis. Ten su mano minėtų šalių teritorijose gyvenančiais kitakalbiais vietiniai žmonės nedaro pataikaujančių ceremonijų: nebando sudaryti sąlygų, kad kitakalbiai kalbėtų tik sava kalba, bet sudaro sąlygas ir net reikalavimus, kad visi, kurie atvyksta į tas šalis, kuo greičiau išmoktų vietinę kalbą. Man teko tą padaryti irgi labai greitai, nieko nelaukiant, nes turėjau Italijoje gyventi, dirbti ir auklėti vietos jaunimą, bendrauti su žmonėmis ir mokytis. Mokslas man, kaip užsieniečiui, buvo tik italų kalba. Lietuvoje, kadangi pas mus yra nesveikas pataikavimas tam tikrai užsieniečių daliai (ypač anglakalbių pasauliui), universitetinės paskaitos užsieniečiams vyksta anglų kalba. Man tai atrodo keista. Sakysite, kad lietuvių kalba yra sunki? Žinoma. Bet italų ar prancūzų kalbos ne mažiau sunkesnės, tačiau užsienio studentai jas kažkaip išmoksta. Svarbu, kad viena ar kita kalba nebūtų dviejų ar kelių ideologijų susipriešinimo įrankiu, kaip dabar matosi su rusų kalba. Dabar viešai prabilti rusiškai – tai rizikuoti, bet keiktis rusiškai dar daugumas labai mėgsta…
Rusų kalba yra labai graži, melodinga. Tai kalba, kuria kalbėjo Rusijos poetai, filosofai, rašytojai, kompozitoriai. Šia kalba kalbėjo ir tie, kurie labai mylėjo lietuvius ir gynė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę (A. Sacharovas ir S. Kovaliovas). Tai ne vien V. Putino kalba, kaip ir vokiečių kalba nėra vien A. Hitlerio.
Bet rusakalbiai ar kitų slaviškų tautų žmonės, atvažiavę į Lietuvą nuo neatmenamų laikų ar prieš kelerius ir daugiau metų, privalėtų kalbėti ne tik rusų, bet ir valstybine – lietuvių – kalba. Bet kur tau tie nuo senovės gyvenantys slaviškų tautų atstovai kalbės, jei susirenka keturi lietuviai ir vienas ukrainietis ar rusas, tai pasitaiko, kad visi kalba tik rusiškai (tarybinių laikų mada, dar pasitaikanti ir dabarties laikais). O juk kalbėdamas lietuvių kalba, Lietuvoje gyvenantis užsienietis kitatautis turi puikią galimybę parodyti pagarbą Lietuvai, kuri svetingai priėmė, suteikdama galimybę čia gyventi, dirbti ir jaustis vietinės visuomenės žmogumi. Žinoma, teko sutikti nemažai mūsų vietinių rusų, gudų ar ukrainiečių, kurie labai gražiai kalba lietuviškai, nes myli Lietuvą. Mano Svėdasuose kažkada gyveno nemažai rusų. Visi jie puikiai kalbėjo lietuviškai. Valstybinės (vietinės) kalbos klausime ir jo problemoje išimtis gali būti taikoma neseniai į Lietuvą atvykusiems svetimšaliams, planuojantiems Lietuvoje įsikurti ir gyventi ilgesnį laiką. Tada tikrai pradžioje su tokiais žmonėmis reikėtų susikalbėti bet kokia kalba, kad tik būtų kuo mažiau abipusių nemalonumų ar sunkumų. Kažkada mano studentai manęs yra paklausę, ar lengvai išmokau italų kalbą. Atsakiau, kad bet kokią kalbą lengvai išmoksite, jei pirmiau pamilsite tą žemę, ant kurios stovi jūsų kojos.
Kalbos problema yra ne vien su rusų kalba. Štai televizorių ekranuose labai dažnai matosi visokios garsenybės iš Italijos (vardų neminėsiu), Lietuvoje gyvenančios jau ne vienerius metus. Aš nesuprantu mūsų vietinių žmonių, kurie toleruoja tų mūsų televizinių „žvaigždučių“ iš užsienio „šliapt-tiapt“ lietuvių kalbos stilių, bet nereikalauja (net nepataiso) iš viešai kalbančiųjų, kad jie dėtų kuo daugiau pastangų geriau išmokti lietuvių kalbą. Jei tiems užsieniečiams niekas nepasakys nuoširdžiai, kad jie turi taisyklingiau lietuviškai kalbėti, tai ir toliau žiūrovai galės šaipytis iš visokių juokingai tariamų lietuviškų žodžių, tarsi mūsų kalba priklausytų juokdarių tautybei ir būtų juokelių objektu. Jei aš Italijoje taip būčiau kalbėjęs, kaip čia Lietuvoje „lietuviškai“ kalba kai kurios „įžymybės“ iš Italijos, tai nuo italų kiekvieną dieną gaučiau po kelis niuksus (teko ir gauti…). Todėl būdavau labai dėkingas vietos italams už kalbines pastabas bei pagalbą kuo gražiau ir taisyklingiau kalbėti itališkai. Žinoma, užsieniečio akcentas visada lieka, pastangos – taip pat. O dedant tas nuoširdžias pastangas ir ištariant žodį bet kokia kalba, pikti žodžiai, kandžios replikos, užgaulios frazės tegu užleidžia vietą kultūrai ir jos pagarbai. Nes kiekviena kalba yra skirta ne griauti ar skaldyti, o komunikuoti, vienyti, nes tokia yra antgamtinė ir pirminė kalbos prigimtis.
Kai išgirstu, kad lietuvių kalba kai kuriuose pasaulio universitetuose turi savo vertę, ją pajuntant, kada ši kalba yra studijuojama ir analizuojama, pajaučiu savo viduje orumą, pripildytą džiugesio. Tarsi viduje kažkas lietuviško atsinaujina, atsigauna, prisikelia. Teisingai sako mūsų kalbos patriarchas Jonas Jablonskis: „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia“.
Labai norėčiau, kad mūsų gimtoji kalba niekada netaptų Lietuvoje antrarūše ar net svetima, nuolaidžiaujant ne tik rusų, bet ir anglų kalbai. Juk gimtoji kalba yra viena. Kaip viena yra motina.

Ričardas BANYS,
Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas