„Kalėdojimas suteikia Kalėdų šventėms gilesnę prasmę“, – kalbėjo klebonas Saulius Filipavičius, taip pat aptarnaujantis Raguvėlės ir Surdegio parapijas.
Jei šiandien didmiesčio žmogaus paklaustume apie kalėdojimą, retas kuris galėtų bent ką nors pasakyti. Tik vienas kitas dar prisimintų kažką iš vaikystės (ypač jei jis pats ar jo seneliai gyveno kaime), kai buvo švarinami namai ir laukiama klebono – baigiantis metams, jis lankydavo parapijiečius ir šventindavo jų namus.
Ką šiandien apie kalėdojimą mano žmonės ir kaip šią tradiciją vertina parapijiečius lankantys kunigai?
„Kartais būna taip, kad užeini į namus, ir gali iki vakaro su gyventojais kalbėtis… Ir mes patys išeiname prašviesėję nuo jų gerumo, geranoriškumo“, – sako Troškūnų parapijos klebonas Saulius Filipavičius.
Dardėdavo keli vežimai
Vyriausi kaimo žmonės prisimena, kaip kunigui iš paskos per kaimą dardėdavo keli vežimai – į juos būdavo kraunamos aukos tiek bažnyčiai, tiek kiekvienam atskirai: klebonui, zakristijonui ir vargonininkui.
Parapijos turėdavo žemės, laikydavo arklius, tad klebonas rūpindavosi išlaikyti ne tik bažnyčią, kleboniją, bet ir prie klebonijos gyvenčius tarnus. Iš parapijiečių būdavo surenkama įvairių pragyvenimui būtinų dalykų, dažniausiai – grūdų, maisto produktų.
Sovietmečiu kalėdojimas buvo uždraustas. Šiais laikais pagrindinis kalėdojimo tikslas siejamas su parapijiečių lankymu, jų namų laiminimu, kad per visus metus juose būtų jaučiama Dievo palaima. Jei tikintysis nori, jis gali duoti auką bažnyčiai, tačiau tai nėra privaloma.
Miestuose kalėdojimo tradiciją keičia šeimų lankymas – nuvykus į zakristiją, asmeniškai sutariama dėl kunigo vizito į namus, būsto šventinimo.
Sviestą ir sūrį taupydavo kalėdotojams
Ankstesčiau net ir didelės šeimos būtinai stengdavosi kažką turėti klebonui – atiduodavo sunkiai sutaupytą dalį.
„Pamenu, mes – keturi vaikai šeimoj. Kelias dienas iki klebonui atvykstant mama nei sviesto, nei sūrio mums nebeduoda, nes juk reikia turėti kažko klebonui įdėti“, – su dar gyva likusia nuoskauda pasakojo prisistatyti nepanorusi kavarskietė močiutė ir pridūrė: ,,Dabar savanoriškai duodama auka bažnyčiai pinigais – jau vien tuo šių dienų kalėdojimas skiriasi nuo anų senų laikų kaip diena nuo nakties. Mūsų dienomis netgi atsiklausiama: „O ar savęs nenuskriausit?“, ir tai malonu girdėti“.
„Pinigų niekas tais laikais neturėjo, tai duodavo grūdų, avižų, kas kokį audeklą išaustą, vilnos, siūlų, kas įdėdavo medaus. Būdavo, kad klebonas atveždavo „plotkelių“ (kalėdaičių – aut. past.). Iš anksto sutardavo, pas kurį iš visų to kaimo gyventojų bus paruošti pietūs ar vakarienė. Paprastai pas tą, kur jau bus paskutinis klebono apsilankymas, sustojimas tą dieną“, – pasakojo iš Šovenių kaimo kilęs, dabar Ukmergėje gyvenantis Alfonsas Dapkus.
Birutės Mikalkevičienės prisiminimuose – klebonas, kuris ne tik namus laimina, bet ir vaikams saldainių duoda: „Anksčiau juk nebūdavo tų saldainių, jie buvo deficitas, tai laukdavom klebono, mat numanėm, kad gausim po vieną ar po du saldainius, – šypsojosi Birutė ir tęsė, – Kartais klebonas paklausdavo, ar mes, vaikai, mokam persižengoti, ar jau mokam poterių. Pamenu, kai jau Budriuose gyvenom, tai po mūsų kaimą kunigą su rogėm vežiodavo kaimynas Sriubas, nes arklį turėjo“.
Ypatinga švara namuose
Ypatinga švara namuose ir ilgas laukimas – būtent taip apie visą dieną lauktą klebono vizitą kalbėjo Stasė Rulevičienė: „Pamenu, man, vaikui, bobutės sesuo, tuo metu gyvenusi su mumis, iš pat ryto pasakė: „Greičiau kelkis, pavalgyk, susišukuok – atvažiuos klebonas“. Gryčia iššluojama, lovos paklojamos kuo gražiausiai, pagalvės naujais užvalkaliukais įvelkamos, kiekviena dulkelė nušluostoma. Mums, vaikams, buvo prisakyta, kad reikia gražiai elgtis prie klebono. Laukiau tokio griežto. Na, ir įeina kunigas juoda sutana. Kažką kalbėjo, pašventino, o ta baimė taip natūraliai išgaravo, – šypsojosi Stasė , – tai būtent taip ir atsimenu – kažkoks nepaprastas įvykis su ypač ilgu laukimu ir tikrai švaria namų aplinka. Visą dieną pralaukiau, pro langus žiūrėjau, o atvyko gal tik vakare. Maišeliai verandoj buvo paruošti, matyt, su grūdais“.
Vaikų klausdavo poterių
„Klebonas kartais paklausdavo vaikų, ar mokam skaityt, ar mokam „Tėve mūsų“. Tada paglostydavo galvelę, po saldainį ar kokį paveiksliuką ištraukdavo iš savo lagamino ir duodavo mums. O ką kalbėdavo su suaugusiais, tai mes negirdėdavom. Matyt, apie ūkio reikalus. Mano tėtis buvo mokytojas, tai klebonui pinigais duodavo. Pamenu, ant lėkštutės padėdavo. Ir grūdų įpildavo tėtis, nes ūkį turėjo“, – pasakojo 88-erių Juozas Radzevičius.
Jo žmona Gražina taip pat kai ką atsimena iš kalėdojimo: „Atvažiuodavo klebonas, zakristijonas, vargonininkas ir „špitolninkas“ – matyt, kažkoks bažnyčios tarnas. Visada „špitolninku“ vadindavom. Sutinkam visi išsirikiavę. Vargonininkas užtraukia giesmę, tada kalba visi maldą. Mes, vaikai, klebono nebijodavom, nes dažnai eidavom į bažnyčią, procesijas eidavom, tai buvom gerai pažįstami. Kai jau duodavo pietus, tai mes, vaikai, tam kambary nebūdavom. Moterys nuneša maistą, vis pažiūri, ar ko netrūksta, o mes, vaikai, kitoj patalpoj būdavom. Kai jau paaugom, tai nebematydavom ateinančių kalėdot, nes šiokią dieną gi nebūdavom dar iš mokyklos sugrįžę. Grįžtam, tada jau sužinom – klebono mūsų namuos būta“.
„Tapo įprasta kasmet sulaukti klebono. Mūsų gatvėje klebonas kalėdoja jau visai prieš pat Kalėdas, nes arčiausiai bažnyčios gyvenam. Gal 7–8 namai Šaltinio gatvėje likę tušti – senyvo amžiaus močiutes vaikai žiemos laikui išsiveža kur nors pas save, į butus. Laukia gyventojai kunigo vizito. Man tik kartą yra tekę pasitikti kleboną ne viduje. Tada dar Pumpučių kaime (Kavarsko sen.) gyvenom, malkas skaldžiau. Ir netikėtai įsuka į kiemą klebonas! Sakau „atsiprašau“, o jis atsako: „jokių problemų“, – pasakojo kavarskietė Emilija Stravinskienė, gyvenanti su dukra Vida Lisauskiene.
Devyniasdešimtmetė kavarskietė Stanislava Sudeikienė nei iki bažnyčios benueina, nei iš savo kiemo beišeina…
„Laukiam klebono. Man pasako socialinė darbuotoja, kada klebonas mūsų gatvėje kalėdos. Anksčiau, kai pašventindavo, duodavo kryželį pabučiuoti. Mūsų su sesyte tai neklausinėdavo nei poterių, nei ko. Nebent tėvai kartais mus paragindavo: „Na, tai gal pasakysit?“ Mat mokėdavom eilėraščių,. Mano tėtis visada vežiodavo kleboną po kaimą, o vakare kviesdavo prie stalo. Atsimenu, mama virdavo sriubą ir dešrelių kepdavo. Tėvai dar, pamenu, specialiai būdavo išvirę degtinės su kmynais ir medumi. Paimdavo po „čerkutę“ prie stalo. Aš gi dar anam šimtmetyje gimiau“, – kalbėjo šviesią atmintį turinti močiutė.
Vaikai turėdavo ,,strioko”
Julija Krasauskaitė iš Vileikiškių kaimo prisimena vaikystę, kai kaimo vaikai būdavo labai nedrąsūs ir šiek tiek bijodavo visų į vidų užeinančių garbingų svečių.
„Ant pečiaus skubiai užlipam ir stebim nedrąsiai, – šypsojosi pašnekovė. – Mes vaikystėj turėdavom „strioko“ – prieš klebonui pasibeldžiant, tėvai liepdavo poterius kartot. Juk klebonas, kaip ir mokytojas, – aukščiausio išsilavinimo žmogus! Tiesa, kunigas tikrai vaikų nenuvargindavo – dažniausiai tik paprašydavo persižegnoti. O jau tas saldainis iš klebono rankų – didžiausia šventė, didžiausia dovana! Mūsų parapijos klebonas S. Filipavičius su visais bendrauja vienodai, neskirsto žmonių, nėra jokio barjero.Visada ateina su zakristijonu ir vargonininku, visi kartu užgieda. Maloniai pasiteirauja, kaip sekasi. Mes esame įpratę, kad prieš kiekvienas Kalėdas mūsų visų namai pašventinami, ir tai tikrai turi prasmę“.
Kalėdoms – gilesnė prasmė
Troškūnų parapijos klebonas Saulius Filipavičius į mažą miestelį atvyko prieš 29 metus.
„Kiti klebonai kilnojami iš vienos parapijos į kitą, bet kai kurie nepakeliami, – maloniai šypsojosi klebonas, – tai šioje parapijoje ir esu beveik 30 metų. Kalėdojimas – labai graži tradicija, kai aplankome daug parapijiečių. Tie, kurie laukia, pasitinka, priima labai nuoširdžiai ir yra labai atviri įvairiausiomis temomis: pasikalbame apie kasdienybę, aptariame visuomeninio gyvenimo aktualijas. Kartais būna taip, kad užeini į namus, ir gali iki vakaro su gyventojais kalbėtis… Ir mes patys išeiname prašviesėję nuo jų gerumo, geranoriškumo. Kalėdų laukiame pačiu tamsiausiu laiku, kai žmogui reikia daugiau dėmesio, šilumos. Kalėdojimas suteikia Kalėdų šventėms gilesnę prasmę“, – kalbėjo klebonas S. Filipavičius, taip pat aptarnaujantis Raguvėlės ir Surdegio parapijas.
