Politkalinys, ypatingasis KGB operatyvinio stebėjimo objektas, šaulys, savanoris, partizanų palaidojimų vietų ženklintojas Eligijus Smetona buvo vienas ryškiausių Anykščių krašto pasipriešinimo kovų dalyvių ir, esu tikra, kad ir vienas ryškesnių šio krašto nonkonformistų.
Pažinojau Eligijų porą dešimtmečių – bendravome nuo Sąjūdžio laikų iki pat jo mirties. Eidamas į polikliniką E. Smetona dažnai užsukdavo į redakciją papolitikuoti. Garbaus amžiaus vyras domėjosi krašto ir pasaulio naujienomis – nuomonę reikšdavo tiesiai, atvirai, tačiau išlikdavo tolerantiškas, jeigu aš ir audringai nesutikdavau su jo pažiūromis. Ypač imponavo jo krikščioniškumas. Net savotiškas misticizmas, su kuriuo 11 metų Sibire praleidęs, visą gyvenimą saugumo persekiotas žmogus priėmė savo lemtį: kaip neišvengiamybę, kaip duotybę, dėl kurios jis net ir norėdamas nebūtų galėjęs nieko savo kančios pilname gyvenime pasirinkti kitaip.
Ketveri metai, kai gimtųjų Šilų kapinėse palaidotas E. Smetona. Tai palyginti netolimas laikas ir jį pažinoję žmonės dar gali pasidalinti gyvais prisiminimais apie vieną ryškiausių Anykščių krašto kovotojų už Lietuvos laisvę.
Stebino jo atlaidumas
Angelė BALTUŠIENĖ, gydytoja: „Sąjūdiečiai prisimena istorijas, kaip Smetona savo „zaporožiečiu“ vežiojo juos po įvairiausius mitingus, kaip traukėme tą jo „zaporožietį“ iš pakelės griovių… Tačiau man ne jo politinė veikla atrodo įsimintiniausia, o begalinis žmoniškumas.
Eligijus buvo nedidelio išsilavinimo, bet labai inteligentiškas ir mandagus žmogus. Dažnai jis užsukdavo pas mane ir yra pasakojęs savo gyvenimo istoriją.
Jis nemokėjo apie save papasakoti nuosekliai. Tik vėliau, jau jam mirus, sujungiau girdėtus epizodus į vieną. Smetonos mama, kaip spėčiau iš jo nupasakojimo, mirė labai jauna nuo tuberkuliozės. Tais laikais tuberkuliozė buvo sunki liga, ir tuberkulioze sirgusios motinos vaikas kaime buvo laikomas negyvybingu, neturinčiu šansų išlikti. Tėvas vedė antrą kartą. Eligijus nesakė, kad jo pamotė buvo negera, ar juo nesirūpino. Tai aš padariau tokią išvadą iš jo pasakojimų, nes jis pasakojo, kaip mažutis prižiūrėdavęs gyvulius, o kad būtų stipriau – skynė, karštu vandeniu plikė batvinių lapus ir gerdavo tą nuovirą. Kodėl jis virė lapus, o ne šaknis? Nes išrauti batviniai būtų matyti, o lapų pamotė nesuskaičiuos.
„Vorkutoje aš išgyvenau dėka pamotės“, – sakė E. Smetona. Tremtyje, kad išgyventų, Eligijus prisiminė šiurpias vaikystės išgyvenimo pamokas – ragavo patvoriuose rastas žoles, jei žolė nebuvo karti, jei nesupykino ir nuo jos nesuviduriavo – plikė jas karštu vandeniu, gerdavo tą karštimą ir siūlė kitiems kaliniams. Taip jis apsirūpindavo mineralinėmis medžiagomis – pats save intuityviai gelbėjo ir gydė.
„Išgyvenau dėka pamotės“, – apsiverkiu prisiminusi jo pasakojimą. Jis nepasmerkė savo pamotės, net nesakė, kad ji jam, našlaičiui, nebuvo gera ir rūpestinga, o atleido ir net įžvelgė svarbią pamoką jos elgesyje.
Šiais laikais, ypač kai daug žmonių vaikšto paniurę, pikti, kaip stebuklas atrodo toks gerumas ir atlaidumas.“
Visa projekcija buvo į ateitį
Raimondas GUOBIS, muziejininkas:
„Palaidotas buvo Elgijus labai garbingai. Karstas buvo aptiestas trispalve, dalyvavo šauliai, savanoriai. Bažnyčioje buvo laikomos iškilmingos Mišios. Palaidojome E. Smetoną Šilų kapinaitėse (Panevėžio r.) prie tėvų. Aš sakiau kapinėse kalbą.
Ką kalbėjau? Kalbėjau, kad buvo nuoseklus žmogus nuo pat jaunystės, kad mylėjo Tėvynę Lietuvą, mylėjo knygas. Beje, pirmoji Smetonos nuotrauka yra su knygą – vaiko, tik išmokusio skaityti, nuotrauka. Buvo jis šaulys nuo pat paauglystės ir senatvėje svajojo, kad jei būtų pinigų, išleisti knygutę apie gimtuosius Šilus, Šilų šaulius, jaunuosius ūkininkus, mokytojus, tos parapijos visuomenininkus. Tai būtų buvę jo prisiminimai su nuotraukomis. Jis turėjo nemažai to laikmečio nuotraukų. Tačiau ši svajonė taip ir neišsipildė. Iki pat gyvenimo pabaigos jis liko jaunas savo dvasia. Tokių ir tarp jaunų nėra daug.
Aš daug su juo bendravau. Ypač paskutiniais jo gyvenimo metais – aš dirbau siauruko muziejuje, o jis gyveno netoli. Jis dažnai pas mane į stotį – į tautinį–patriotinį stoties viršininko kabinetą ateidavo. Jam labai patiko tas kabinetas. Tą kabinetą rengiant muziejui labai padėjo ir E. Smetona – leido nusikopijuoti vinjetę „Eikime didvyrių keliais“. Toje vinjetėje – Vytautas Didysis, Antanas Baranauskas, vyskupas Valančius, Darius ir Girėnas, Vaižgantas ir… Šaulių sąjungos kūrėjas Vladas Putvinskis.
Nors ir kamavo jį ligos – kai mirė, jam buvo 85-eri, dažnai ligoninėje tekdavo pabūti, bet E. Smetona buvo pilnas visokių idėjų. Nuolat važiuodavo į įvairius laisvės kovotojų, tremtinių, šaulių, atsargos karininkų suvažiavimus ir renginius.
Visada samdydavo kokį vairuotoją ir drauge pakviesdavo keletą pažįstamų ir vykdavo į Smetonines Lėno kaime, kur buvo Smetonos tėviškė. Jo tėvukas buvo prezidento Antano Smetonos giminaitis, regis, antros eilės pusbrolis. Kaip ir prezidentas Smetona, taip ir Eligijus Smetona, buvo tautininkas, Anykščių skyriaus šios partijos pirmininkas. Kažkodėl nesutarė su Anykščių politkaliniais – nežinau, kokia katė tarp jų buvo perbėgusi.
Buvo labai pamaldus. Rytais pas jį dažnai užbėgdavau. Kartais surasdavau besimeldžiantį. Pradėdavo dieną maldą. Nejautė, manau, jis vienatvės. Nuolat turėjo visokių planų – rūpinosi partizanų palaidojimo vietų įamžinimu – sukūrė paminklėlio etaloną. Pats darydavo tuos kryžius, kol galėjo, – liejo iš betono.
Mažai kalbėjo apie savo praeitį. Visa projekcija buvo į priekį. Turėjo daug uniformų, daug žalių kelnių ir batų – sakydavo, jog „aš galiu penkiasdešimt kareivių aprengti“.
E. Smetona buvo sukaupęs didžiulę senų pinigų ir medalių kolekciją, tačiau kolekciją dar Sąjūdžio laikais iš jo pavogė. Tačiau jis dėl to labai neišgyveno. Sakė‚ jog „gerai, kad namie nebuvau, būtų dar užmušę“.
Nuostabus žmogus jis buvo. Pasiilgstu jo namų kaip lietuvybės oazės – kunigaikščių portretų ant sienų, vėliavos prie lovos, senų knygų, periodikos senos. Nors ir šių laikų laikraščių jis prenumeravo daug, domėjosi, kas vyksta Lietuvoje. Norėčiau pas jį užsukti, bet, deja.
Ar buvo prasminga jo kančia? Jis turėjo savo idealus, jų laikėsi. Be to, ta kančia jo nesulaužė. Kaip kažkas iš mąstytojų yra pasakęs – jei kančia nepalaužia, ji padaro žmogų dar tvirtesnį.“
Keli štrichai portretui žmogaus, daužiusio komunizmą
Doc. Dr. Saulius NEFAS, pirmasis Anykščių meras, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas:
“Eligijus Smetona – kolekcininkas, stalius, katalikas, knygius, visuomenės veikėjas ir svajotojas! Susipažinau su šiuo žmogumi apie 1985 metus, skatinamas tėčio, nes jie buvo kilę iš to paties krašto – Vadoklių ir yra lankę tą pačią Mieliežiškių pradžios mokyklą. Abu mokėsi pas mokytoją L. Nakrošių, kurį labai girdavo (pastarasis po karo yra dirbęs ir Viešintose).
Kai pradėjau dirbti Anykščiuose istorijos mokytoju, tėtis vis skatindavo, kad nueičiau pas Smetoną, kad jis kolekcininkas. Nuėjau, radau dirbtuvėlėje, susipažinimo pokalbis ir buvo tik susipažinimo, nesupratau tada kodėl, bet buvau paprašytas ateiti kitą sykį (apie jo praeitį tėtis nieko nebuvo pasakojęs, nors tikrai, kaip vėliau paaiškėjo, daug ką žinojo), o dabar suprantu, kad, matyt, tokių „beuostančių“ aplink slankiodavo ne vienas. Patyręs pogrindininkas, matyt, nutarė patikrinti „laiku“. Kito susitikimo metu jis jau atviravo, parodė savo kolekcijas, o aš jam parodžiau savo kuklius „turtus“. Tarp jų buvo vienas šaulių sąjungos ženklas, kuriuo Eligijus labai susidomėjo.
Vėliau bendravau su juo, kaip su staliumi, nes statantis namą vis prireikdavo jo pagalbos. Jis ir namo duris sudėjo, langus sustiklino, laiptus padarė ir, kai norėjau atsiskaityti, užmokesčio atsisakė. Tada Eligijui ir padovanojau tą ženklą, nes mačiau, kad jam jo labai reikia. Jei mano atmintis nemeluoja, gali būti, kad kai jis atkūrinėjo Anykščių šaulių Dariaus ir Girėno kuopą, kol dar nebuvo šaulių ženklų, jis pastarąjį nešiojo įsisegęs. Vėliau, kai jo kolekcija buvo pavogta, buvo pavogtas ir šis ženklas.
Sąjūdžio metais mūsų asmeninė draugystė peraugo į nuolatinį bendravimą. Dažnai lankydavomės vienas pas kitą. E. Smetonos vieno kambario bute mane žavėjo istoriniais ir katalikiškais paveikslais nukabinėtos sienos, nemažai knygų. Kas svarbiausia, mūsų diskusijose jis daug ką pagrįsdavo čia pat imdamas kokią nors knygą ar žurnalą ir remdamasis kitų mintimis. Tai rodė jo apsiskaitymą, jo platų akiratį, nes žinojo ne tik savo kiemo, bet ir pasaulio reikalus.
Į Sąjūdžio veiklą jis buvo pasinėręs visa savo gyvastimi: rūpinosi ne tik Sąjūdžio spaudos platinimu, nes tarp mūsų vienas iš nedaugelio turėjo automobilį, šauliais ar tremtiniais, bet ir tautininkų sąjungos atkūrimu Anykščiuose (juokdavosi, kad jis, kaip Smetona, turi priklausyti tik Smetonos partijai). Ir visa tai darė žmogus, kuris buvo praėjęs tardymo kankinimus, Vorkutos šachtas… Kartais jį rasdavau lovoje ir įdienojus, o keldavosi gana sunkiai, nes dejuodavo, kad sudaužytą galvą, pečius kamuoja skausmai. Bet prakalbus apie kokį nors naują darbą, vėl pamiršdavo negalias, smagiai nusijuokdavo ir vėl entuziastingai planuodavo, kaip ir ką darysime. Net ir bažnyčioje, kurią kaip uolus katalikas nuolat lankydavo, dalyvaudavo procesijose nešdamas vėliavas, aukštai jas laikydavo tardytojų išsukinėtomis rankomis.
Pati rimčiausia užduotis, kurią vykdėme su Eligijumi drauge, buvo tada, kai po 1991 metų Maskvos pučo vėl buvo numatyta ruoštis veiklai okupacijos sąlygomis. Mes abu buvome atsakingi už ryšių palaikymą su ukmergiškiais. Vykome su jais susitikti į Riklikus ir šio susitikimo metu aptarėme tolimesnius veiksmus. Aišku, daugiausia tarėsi Eligijus su ukmergiškiais, nes čia reikėjo remtis tam tikra patirtimi, kurios jie turėjo apsčiai.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kai kas bandė skleisti kalbas apie jo praeitį, kad ne viskas ten taip, kaip jis pasakoja. Netikiu šiomis kalbomis ir galvoju, kad tikriausiai čia KGB plano – juodinti Sąjūdžio žmones – dalis arba tiesiog pavyduolio. Netikiu todėl, kad tikrai žinau, kad prieš E. Smetoną, kaip šaulių Dariaus ir Girėno kuopos vadą, buvo įvykdyta provokacija, bet ji nepavyko būtent paties Eligijaus sumanumo ir taktinio operatyvumo dėka. Neabejoju, provokatoriai liko nukabinę nosis. Neginčijamas argumentas, kad E. Smetona buvo ne vienadienis antikomunistas, o nemažai prisidėjęs prie pačios piktadariškiausios ideologijos – komunizmo – žlugimo yra jo veikla Anykščiuose Sąjūdžio metais ir atgavus Nepriklausomybę. Vieno žmogaus padaryta milžiniškai daug, gal dėl to kai kas pyksta, gal pavydi?!
Manau, kad visa tai jam pasiekti padėjo tokiai veiklai, matyt, būtinas bruožas – entuziastingas svajojimas. Jis yra daug pasakojęs, kaip jie svajodavo lageryje (bet tie svajotojai padarė Vorkutos sukilimą), girdėdavau svajojant ir Sąjūdžio metais (kaip turi veikti politinės partijos, kaip turi būti sutvarkytas žemės ūkis, kokia turi būti Lietuvos kariuomenė ir t.t.). Pamenu, kad tai buvo ir jo užrašuose. Kas kita, neaišku, kiek buvo įgyvendinta, bet juk tai priklausė ir priklauso ir nuo mūsų!”…
