Vieną vasaros dieną befotografuojant Debeikių naujose kapinėse esantį dailų paminklą žuvusiems Lietuvos žemėje, Sibiro tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose 1940-1953 metais, šių eilučių autorių užkalbino artimųjų kapus tvarkiusi moteriškė. Ji pasidomėjo, gal kartais fotografas pats buvęs tremtinys?
Išgirdusi neigiamą atsakymą, moteris paaiškino, kad jos dėdė buvo ištremtas. Tiktai apie jo likimą nieko nežino, neaišku kokiuose kraštuose, kažkur Komijoje, dėdės kauleliai ilsisi. Todėl ir domisi, ieško buvusių tremtinių, gal kada nors pasiseks išgirsti, surasti kokią žinelę apie dėdės likimą…
Taip žodis po žodžio kapinėse užsimezgė mūsų pokalbis. Šneki moteris pasisakė esanti Laimutė Semėnienė iš Aušros kaimo, tvarkanti artimųjų kapus. Ir parodė gale kapinių gėlėse skendintį antkapinį paminklą, ant kurio iškalta keturių žmonių vardai, pavardės, gimimo ir mirties metai. Sudomino ir pasakojimas apie šiame šeimos kape amžinojo poilsio atgulusius žmones.
Pirmasis į Debeikių kapines 1971-ųjų vasarą buvo atlydėtas Laimutės brolis Romualdas Maslauskas, gimęs 1963 metais. Jis nuskendo liepos pirmąją netoli namų esančioje kūdroje.
Toji „sodželka“ buvo iškasta gyvuliams girdyti, skalbiniams plauti ir kitoms kaimo žmonių reikmėms. Laimutei tada buvo penkeri ir ji savo akimis matė, kaip brolis maudėsi, plaukiojo vandeny ir kaip pradėjo skęsti. Išsigandusi mergaitė parlėkė į namus ir apie skęstantį Romualdą pasakė tėveliui. Tasai nėrė į vandenį, pradėjo ieškoti sūnaus.
Gal būtų dar ir spėjęs ištraukti leisgyvį berniuką, gal dar būtų pavykę jį atgaivinti. Tačiau Laimutė išsigando, kad nardydamas po vandeniu gali paskęsti ir tėvelis, tad sumanė pameluoti. Penkiametė pasakė, kad Romualdas yra… išėjęs pas savo bobutę. Paklausęs dukters, tėvelis tenai nujojo su arkliu.
Sužinojęs, kad sūnaus pas bobutę net nebuvo, jo paieškojo pas kaimynus, o tuomet vėl atskubėjo prie kūdros. Žinoma, po kurio laiko iš vandens ir ištraukė skenduolį, kuriam jau niekas nebegalėjo pagelbėti.
„Dėl šitos nelaimės graužiuosi visą gyvenimą, sąžinė mane kankina. Jei tėveliui nebūčiau pamelavusi, kad brolis būtų ir dabar gyvas. Bet aš tuomet taip persigandau, pasimečiau, pabijojau dėl tėvelio gyvybės ir pati nesupratau, kodėl taip pasielgiau“,- neslėpė jaudulio pašnekovė…
O 2000-aisiais šalia sūnaus Romualdo atgulė amžinajam poilsiui ir Vytautas Maslauskas, gimęs 1920-aisiais metais.
Laimutė pasakojo, kad jos tėvelis buvo kilęs iš Mičionių kaimo. Dar vaikystėje patyrė daug vargo. Būdamas trejų metukų, neteko savo tėvelio. Nuo mažų dienų teko pratintis prie darbų, iškęsti ir šilto, ir šalto. Tiktai laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti tremties. Vytautas Maslauskas pokario metais pasirinko Lietuvos partizano kelią. Jo brolis buvo ištremtas, iki šiolei nėra jokių žinių, nei kada, nei kur mirė. Tiktai, atrodo, kad kažkur Komijos žemėje…
Laimutės motina Emilija, gimusi 1927-aisiais, rėmė partizanus. Jų sodyboje, buvusioje netoli miško, partizanai dažnai lankydavosi. Užtat dažni „svečiai“ buvo ir visokie stribai, ieškoję „miško brolių“. Kartą vienas gerokai išgėręs „skrebas“, užtaisęs šautuvą, ieškojo Emilijos, net norėjo nušauti. Tiktai ta pačiu laiku spėjo pasislėpti.
Užtat tą patį sovietinį aktyvistą, norėjusį įvykdyti egzekuciją partizano žmonai, neužilgo pakirto kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kulka…
Emilija Maslauskienė mirė ir šeimos kape Debeikių kapinėse buvo palaidota 2006-aisiais.
Antkapyje visai neseniai atsirado dar vienas įrašas: Modestas Semėnas. Šalia iškalti metai: 1998-2010.
Laimutė Semėnienė, šluostydama ašaras, niekaip nenori patikėti, kad šalia brolio Romualdo ir abiejų tėvų yra palaidotas ir jos sūnus Modestukas, paslaptingai pradingęs 2010-ųjų liepos 16-ąją. Juk po šiuo smėlio kauburėliu karstelyje buvo palaidota tiktai vaikiška kaukolytė, drabužėlių likučiai, surasti po dvejų metų viename miške netoli Anykščių.
Motina yra įsitikinusi, kad Pavarių miške surasta vaikiška kaukolė yra visai ne jos sūnaus, o kokio nors kito vaiko. Juk ir ne tokių drabužėlių liekanos buvo šalia kaukolės, ir ne toks dviratukas surastas, kokiu išvažiavo sūnelis…
Tądien Debeikių kapinėse sutikta Aušros kaimo gyventoja Laimutė Semėnienė buvo tvirtai įsitikinusi, kad jos sūnus Modestas buvo pagrobtas ir kažkur išvežtas. Bet kadangi intensyvios paieškos nedavė apčiuopiamų rezultatų, o buvo surasta vaikiška kaukolė, teko susitaikyti su ta mintimi, kad tai gali būti jos sūnelio palaikai. „Dabar nors yra kur žvakelę uždegti, pasimelsti, nors ir prie sūnelio tariamo kapo“,- tvirtina pašnekovė.
Ir nusistebi keistu sutapimu. Josios brolis Romualdas nuskendo liepos 1-ąją, o sūnelis Modestas paslaptingai pradingo liepos 16-ąją. Tokį pat vasaros mėnesį.
Tądien Laimutės sūnus išvažiavo su dviratuku pas draugus. Žaidė, važinėjosi. O į namus nebesugrįžo, paslaptingai pradingo.
Motina įsitikinusi, kad kokia pravažiuojanti mašina vaiko negalėjo partrenkti, nes berniukas važinėdavo labai atsargiai, kelkraščiu, saugodavosi mašinų. Neatsiklausęs artimųjų niekuomet nesimaudydavo, tad atkrinta ir nuskendimo versija.
Ir kas tiktai dingusio Modesto Semėno neieškojo. Ir artimieji, ir policija, ir kareiviai, net parasparniais bei kitokiomis skraidyklėmis pakilę žmonės žvalgė apylinkes iš „paukščio skrydžio“. Bet jokių berniuko su dviračiu pėdsakų nepavyko užtikti. Niekuo nepadėjo ir visur iškabinėti, išplatinti skelbimai, informaciniai pranešimai, prašymai, rašiniai žiniasklaidoje.
Atrodė jau tuomet, kai Pavarių miške buvo surasta vaikiška kaukolė, Semėnų šeima nusiramins ir Modestukas atguls šalia artimųjų kapuose, nerimo mintys dar tebekamuoja. Nesibaigia ir klausimai, į kuriuos iki šiolei nėra atsakymo. Pavyzdžiui, dingusiojo sūnaus motinai neduoda ramybės klausimas, kokios dvi nepažįstamos merginos ir kokiu tikslu važinėjo liepos 13-ąją žalios spalvos automobiliu po Aušros kaimą, stoviniavo netoli Semėnų namų ? Kai Laimutė norėjo pasikalbėti su tomis merginomis ir pradėjo artintis prie automašinos, jos greitai nuvažiavo. „Gal jos stebėjo aplinką, vaikus, o paskui Modestukas ir buvo pagrobtas? Jei atvažiavai su gerais kėslais, tai kodėl su vietiniais gyventojais nepabendrauji, kodėl nuvažiuoji, kai šie nori pakalbėti?“- stebisi neatsistebi pašnekovė.
Laimutė Semėnienė su dėkingumu atsiliepia apie Anykščių krašto laikraštį „Anykšta“ ir žurnalistę vetą Vitkienę. „Anykšta“ nuolat objektyviai rašė, informavo skaitytojus apie Modesto Semėno dingimą, organizuojamas vaiko paieškas, kvietė suteikti nors menkiausią žinomą informaciją, kur berniukas galėtų būti, nuoširdžiu bendravimu,šeimai suteikdavo vilties.
