Kardelių jūra, šypsenos (o gal kartais – ir rūškani veidai, gailintys prabėgusios vasaros), pasipuošę vaikai, tėvai ir mokytojai: jau pirmadienį visoje Lietuvoje bus pasitinkama Rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena. Atgis miestai ir miesteliai, dažais kvepiančiose klasėse atostogų įspūdžiais dalysis susitikę klasiokai, o vairuotojai vėl keiksnos netoli mokyklų susidarančius kamščius, piktinsis ne pėsčiųjų perėjomis lakstančiais vaikais…
Rugsėjis man asocijuojasi su ilgėjančiais ir vėstančiais vakarais, rūkais ir voratinkliais, kada, užsikrovusi didelę kuprinę ant pečių, trumpindama kelią į mokyklą, lįsdavau per gyvatvorę ir laukdavau, kada kitoje kelio pusėje pasirodys klasiokė. Lipnūs voro siūlai kabindavosi ne tik prie nusmukusių pėdkelnių (šito rūbo nekenčiu iki šiol), bet ir veido. Negaliu nepaminėti ir didelį džiaugsmą kėlusių naujų, šviežiu popieriumi kvepiančių sąsiuvinių, kitų mokyklinių priemonių. O jei dar ir bateliai nauji! Tikra šventė tas rugsėjis.
O rugsėjo pirmąsias prisimenu kaip skubėjimo, jauduliuko ir žinojimo, kad katino dienos baigėsi, dienas. Juk į šventę turėdavom išsiruošti visi šeši. Ne tik vaikai, bet ir tėvai – direktorius ir mokytoja. Mama skubindavo rengtis iš vakaro išlygintomis suknelėmis ar marškiniais, dėliodavosi dovanėles mokinukams, o kartą tėtė, stebėdamas, kaip rytinėje televizijos laidoje skamba „Neikit, vaikai, į mokyklą“ dainelė, juokavo, kad gal taip ir padarom.
Neretai automobiliu pirmas į mokyklą išlėkdavo – gal kalbą pasiruošti, gal tvarką sužiūrėti. O mes, jau didesni, kooperuodavomės su netoliese gyvenančiais klasiokais ir draugais bei keliaudavom naujų žinių pasitikti savarankiškai.
Prie mažos, bet jaukios ir draugiškos mokyklos rikiuodavosi, tuomet man atrodė, didelis būrys pasikeitusių vaikų ir jų tėvų, pasipuošusių mokytojų. Kantriai išklausę kalbų, skubėdavom į klases – lenktyniaudami, kas pirmas mokytojai įteiks gėlę, sėsdavom į savo suolus ir kaskart lyg iš naujo susipažindami, pasakodavom, kas ką visą vasarą veikėm.
Labai gaila, kad prisiminimuose liko ne tik mokyklos laikai, bet ir pati mokykla – dabar pastatą, kuriame daugelį metų virė gyvenimas, supa nebyli gyvybė – botanikos sodo augalai, patys likę be savo šeimininko…
Šiandien mūsų šeimoje Rugsėjo 1-oji – vėl ypatinga. Tik jau rūbus lygina ne man. Tą darau aš. Ir tik dabar suprantu, kad toji šventė ir nauji mokslo metai jauduliuką kelia tuomet, kai telieka užsikrauti naują kuprinę su kvepiančiomis priemonėmis, apsiauti naujus batelius ir keliauti su į rankas įduotu kardeliu.
Rugsėjis vienok dabar kelia ne jauduliuką, o didelį jaudulį. Kuprinės. Pieštukinės. Sportinės aprangos. Uniformos. Priemonės. Pratybos. Kas dar??? Ko nepamiršti? Kur rasti pigiau?
Visai neseniai internete perskaičiau, kad pirmoko paruošimas mokyklai gali kainuoti iki 400 eurų – dvidešimčia eurų daugiau, nei pernai. Tokie pinigai – tikrai didelė našta ne vieną vaiką auginančiai, mažas pajamas gaunančiai šeimai. Todėl neretas sukasi, kaip gali: perka vaikams kitų mokinukų išaugtas uniformas ar perleidžia vyresnių brolių ar sesių nešiotas.
Kuprinę, žinoma, galima pirkti ir ne firminėje parduotuvėje už 150 eurų, o eiliniame prekybcentryje už 30, ypač, kai tokioms priemonėms taikomos dar ir nuolaidos. Tačiau bet kokiu atveju rugsėjis – o ir sakyčiau, visi mokslo metai – tampa nemenka našta tėvams. Išvykos, būreliai, pratybų sąsiuviniai, renginiai – visa tai plonina gimdytojų pinigines.
Tačiau ne tik finansiniai rūpesčiai kamuoja tėvus – anot švietimo, mokslo ir sporto ministrės Ramintos Popovienės, šiuo metu Lietuvoje trūksta 458 mokytojų (kiek Anykščių rajone trūksta mokytojų, kol kas neaišku). Daugiausia – lietuvių kalbos ir matematikos. Todėl neretai tėvai savo atžaloms ieško ne arčiausiai namų esančios mokyklos, o tokios, kurioje dirba geri specialistai, veža vaikus iš miesteliuose ar kaimuose dar likusių ugdymo įstaigų į miestus. Dėl to nyksta (naikinamos?) nedidelės mokyklos, o mokytojai neretai priversti dirbti keliose darbovietėse. Mokytojo specialybė ilgus metus buvo stipriai nuvertinama ir tik dabar, kai jaunuoliai nebenori tapti pedagogais ir dauguma mūsų vaikus ugdančių mokytojų ugdė ir mus pačius, pradedama kalbėti apie šios specialybės „prestižiškumą“.
Visiškai sutikčiau, kad mokytojo specialybė apskritai yra viena svarbiausių mūsų visuomenėje – mokytojas neretai tampa vienu didžiausių autoritetų vaiko gyvenime, jau nekalbant apie tai, kad būtent mokytojas mūsų vaikus MOKO, ruošia juos egzaminams, o tai reiškia – ir tolesniam išsilavinimui, gyvenimui. Ir pritarčiau, kad ši specialybė taptų prestižine bei tikrai gerai apmokama – sutikime, kad mokytojai neretai dirba ir beveik ekstremaliomis sąlygomis su neklusniais, chuliganiškais vaikais, turi susitvarkyti su paauglių hormonais, suvaldyti dideles klases, išmokti dirbti su specialiųjų poreikių turinčiomis mūsų atžalomis, išmokti dirbti be vadovėlių…
Tikiuosi, kad tiek šis, tiek kiti rugsėjai kvepės rūku, kad rudenėjantys vakarai atneš jauduliuką, o voratinkliai maloniai pakutens kardeliais nešinų pradinukų nosis. Su artėjančia švente!
Mes galim bėgti nuo Biblijos ir neskaityti jos,galim bėgti nuo Evangelijos skelbėjų ir nekęsti jų,galim bėgti ir apsimesti,kad neturim tam laiko.Bet atminkim,kad nuo Dievo niekaip nepabėgsim.Niekaip nepabėgsim nuo Dievo rūstybės ir teismo. Tad kokia prasmė bėgti nuo to,nuo kurio neįmanoma pabėgti? Dėl laikinų žemiškų nuodėmingų malonumų aukosim savo amžinąjį gyvenimą? Ar tikrai verta? Galvojam,kad pragaras tik pasakaitės vaikams ir kad manęs tai jau nepagąsdins.Tikrai čia niekas nieko negąsdina.Tik įspėjimas,kaip ir įspėjantys kelio ar dar kokie ženklai,apie pavojų.Juk kai matom tokius ženklus kurie įspėja apie pavojus( kalbu apie rimtus pavojus),tai tikrai mes reguojam.O juk galėtume sakyti,kad manęs čia jau nepagąsdins ir nesustabdys jokie įspėjimai.Bet kažkodėl įvertinam tas baisias pasėkmes kurios bus, jei nepaklusim tiems įspėjimams.Tad kodėl mes įgnoruojam Dievo žodžio įspėjimus?( Biblijos).Atsakymų būtų tikrai ne vienas.Bet vienas iš atsakymų būtų,kad mūsų tikėjimas negyvas.Ir iš tokio tikėjimo jokios naudos.Ir su tokiu negyvu tikėjimu mūsų vieta amžinose kančiose amžinybėje.Bet kol dar mes kvepuojame šioje žemėje,mes galim tikėjimą atgaivinti nuoširdžiai atgailaujant ir susitaikant su Dievu per Jo Sūnų JĖZŲ KRISTŲ. Atminkim,kad didžiausias mūsų priešas yra šėtonas,kuris visada mums kuždės,kad neskubėk,spėsi grįšti pas Dievą… Bet daug yra tų kurie nebespėjo,nes pasidavė šėtono brukamoms mintims neskubėti,kad dar bus laiko,bet… Jei tai skaitot vadinasi turit kvietimą grįšti pas Dievą.Ne po metų,ne po mėnesio,o dabar, nuoširdžiai atgailaujant ir priimant JĖZŲ KRISTŲ į savo širdį,kaip savo vienintelį gelbėtoją,kuris yra vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą.
Na šaunuolė Sigita,gražiai parašei.Paskaičiusi pamasčiau apie savo vaikystę savo mokyklą.Mano močiutė sakydavo,kad mokytojas,gydytojas,ir kunigas yra šventi žmonės.Ir man jos tas pasakymas išliko visam gyvenimui.Na o tavo aa tėvelis ir tavo mama man išliks visam mano gyvenimui kaip nuoširdūs ir geri žmonės.Sekmės tau ir tavo šeimynėlei.