Karta, nemokanti auginti vaikus…

Po straipsniu apie lapkričio pabaigoje prie Seimo vykusį protestą dėl iš šeimų paimamų vaikų perskaičiau… įdomų komentarą. Tokius, drįsčiau teigti, rašo arba super mamytės, arba… atsidavusios politikės Dovilės Šakalienės sekėjos.
Komentaro ištrauka: „Sakot, ir kas nutiko, kad mūsų vaikystėje tėvai nevengė naudoti bausmės ar diržo? Ir manote, kad tai mums nepakenkė? Esame emociškai menkai išsilavinę, neturintys daug empatijos, prisigalvojantys visokių mitų apie teisėsaugą…“

Štai ir išvada – vaikai iš šeimų grobiami (taip, grobiami!) todėl, kad juos augina emociškai nebrandūs žmonės. Esame išskirtinė karta, kuri be valstybės institucijų įsikišimo negebame auginti vaikų. Kartos iki mūsų – mokėjo, kartos po mūsų – irgi mokės…
Tos super mamytės gali mesti akmenį, bet šį kartą stosiu į normalių tėvų pusę. Ne, ne tų, kurie mirtinai uždaužo arba invalidais padaro savo vaikus – tokie žmonės yra nusikaltėliai, todėl apie juos pirmiausiai ir reikia kalbėti ne kaip apie tėvus, o kaip apie nusikaltėlius.
Paprastas pavyzdys apie auklėjimo svarbą… Restorane sėdi tėtis ir mama (abu sukišę nosis į telefonus), dukrytė prie stalelio atsinešusi kalną žaislų išdėlioja juos aplink… Priminsiu, veiksmas vyksta restorane. Per žaislais užkrautą praėjimą turi rasti būdus praeiti aptarnaujantis personalas, prie savo staliukų kažkaip turi nueiti ir kiti restorano lankytojai… Arba dar geriau – restorano salėje siaučia vaikai… Ir ką daro super mamytė, kuri yra pozityvios mamystės šalininkė? O gi nieko! Geriausiu atveju pakelia galvą nuo telefono ir nusišypso vaikams… Dūkit, vaikučiai, o jeigu koks karštas dubuo nukris ant galvos, bus kaltas padavėjas, o jeigu belakstydami atsitrenksit į ką nors, bus kaltas tas kas nors…
Kitas pavyzdys – neseniai važiavau autobusu ir pakraupau nuo to, kaip mama leidžia elgtis vaikams… Veltui išsitraukiau knygą, per vaiko rėkimą, kėdės trankymą ne tik kad knygos nepaskaitysi, bet norisi kuo greičiau palikti autobusą ir likusį atstumą kaip nors įveikti be idiotiško rėkimo garsų. Sakysit, restoranas, autobusas, prekybos centras – viešos vietos, kur reikia taikytis prie aplinkos? Tada aš labai norėčiau, kad tos super mamytės savo atžalas išmokytų gerbt kitus žmones… Kodėl nusprendusi pavalgyt kavinėje, prie stalo turiu irtis per besimėtančius žaislus? Kodėl autobuse turiu klausyti trankomos kėdės garso?
Štai tokios patirtys susiduriant su tėvų infantilumu ir neįgalumu…
Teko susidurti ir su valstybinių įstaigų neįgalumu… Kitaip to nepavadinsi… Spalio pabaigoje į „Anykštos“ redakciją paskambinusi moteris pranešė, kad vakare eidama namo prie Anykščių Užimtumo tarnybos rado sėdintį berniuką, kuris buvo apsirengęs ne striuke, kaip įprasta tokiam metų laikui, o tik marškinėliais trumpomis rankovėmis. Anykštėnė pridūrė, jog vaikas sakęs, kad ji mama išvarė iš namų. Buvo iškviesta policija, Vaiko teisių tarnyba…
Man paskambinus tiek į policiją, tiek į Vaikų teisių tarnybą buvo patvirtinta, kad toks atvejis tikrai buvo, bet plačiau niekas situacijos nekomentavo. Suprasdama, kad tokiu atveju, bet koks vietinis specialistas ir negali komentuoti situacijos, susisiekiau su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja. Ji pažadėjo kaip įmanoma greičiau išsiaiškinti apie šį įvykį. Aš, kaip žurnalistė, pažadėjau skaitytojams kaip įmanoma greičiau pranešti, kas gi iš tikrųjų nutiko ir informuoti, ar bent jau vaikas yra saugus…
Atsakymo iš valstybinės įstaigos teko laukti daugiau nei savaitę. Kai parašiau elektroninį laišką klausdama, ar jie ketina aiškintis Anykščių įvykį, gavau atsakymą: „Apgailestaujame, kad tarp galybės užklausų paklydo jūsų užklausa. Atsakysime kaip įmanoma skubiau“.
Suprasčiau, jeigu specialistės būčiau klaususi, kokias knygas ji laisvalaikiu skaito, ar kokio prekinio ženklo rankinę renkasi… Tada užklausa gal ir galėtų pasimesti…
Bet šiuo atveju klausiau apie nepilnamečio, kuris tvirtino, jog buvo mamos išvarytas iš namų, likimą… Apie vaiko, taip visokiausių institucijų neva ginamo, likimą…
Ir dar kaip gerai draugei specialistė leidžia sau pridurti: „Ačiū už jūsų kantrybę ir supratimą…“
Nei aš suprantu, nei kantrybės turiu… Dėkoti nereikia…
Tai tik vienas iš tų atvejų, kai vaikų istorijomis susidomi žiniasklaida… O kiek tokių, kurios ir lieka tik istorijomis… Nagrinėdama šį atvejį išsiaiškinau, kad nuo liepos 1 d. Anykščių rajone iš šeimų buvo paimti net 37 vaikai ir tik 6 iš jų sugrįžo atgal į šeimas…
O kas nutiko su dar 31 vaiku? Ar užteks ateinančių metų išsiaiškinti, kokiomis traumomis paženklinti mažieji anykštėnai? Jeigu kompetentingos institucijos, kurios žino, kaip reikia auklėti ir auginti vaikus, vieno anykštėno situacijai paaiškinti užtruks savaitę, po beveik 40 savaičių bus galima aprašyti visas istorijas…