Kartais dideli pokalbiai prasideda mažame kaime

Nuo kovo mėnesio Staškūniškio kaimo bendruomenėje pradėjome organizuoti diskusijas. Labai norėjosi vieno paprasto dalyko – kad žmonės pradėtų daugiau kalbėtis: apie savo kaimą, apie problemas, apie tai, kas skauda. Ir apie tai, kuo galime didžiuotis.

Pirmuosiuose susitikimuose kalbėjome apie labai praktiškus dalykus – savivaldybės sprendimus, kelių būklę, seniūnijų problemas, dalyvaujamąjį biudžetą, žmonių lūkesčius. Tačiau kuo daugiau vyko tų pokalbių, tuo labiau supratau vieną dalyką – gyva vieta prasideda ne nuo dokumentų – ji prasideda nuo žmonių. Todėl paskutinę diskusiją norėjosi skirti būtent tam – kultūrai, žmonėms ir mūsų krašto istorijoms.
Gegužės 8 dieną į Staškūniškį atvyko režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevojus, laikraščio „Anykšta“ vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė bei Levaniškių bendruomenės pirmininkė Nerija Kairienė.

Atmosfera buvo labai rami ir jautri, žmonės daugiau klausėsi nei ginčijosi. Po pašnekovų minčių salėje ne kartą skambėjo plojimai.
Didelio susidomėjimo sulaukė Aleksandro Špilevojaus pasakojimas apie jo ryšį su Kurklių seniūnija. Režisierius pasakojo, kad įsigijo sodybą netoli Kurklių miestelio ir ši vieta jam tapo labai artima. Anykščių krašte jis atrado erdvę kūrybai ir ramybei.
Aleksandras dalijosi mintimis apie savo teatrą, pasakojo, kad spektaklių temos dažniausiai gimsta iš realių išgyvenimų, asmeniškai paliečiančių dalykų ar visuomenei svarbių temų.

Ypač žmones sudomino jo pasakojimas apie pokalbius su vyresnėmis Kurklių krašto moterimis. Režisierius sakė ieškantis tikrų istorijų, prisiminimų ir žmonių patirčių, kurios ateityje galėtų tapti kūrybos dalimi.
Jis taip pat domėjosi senaisiais Kurklių krašto renginiais, gegužinėmis, masiniais vaidinimais ir kvietė žmones dalintis savo prisiminimais.
Diskusijos metu Aleksandras Špilevojus patvirtino tikintis, kad kultūra gali pritraukti žmones ir į mažesnes vietas. Jis pasakojo, kaip stengiasi į Panevėžį pritraukti talentingus aktorius ir neabejojo, kad nuosekliai dirbant įmanoma kurti kultūrinį gyvenimą ir mažesniuose miesteliuose, tokiuose, kaip Kurkliai.
Ne mažiau jautrus buvo ir pokalbis su „Anykštos“ redaktore Gražina Šmigelskiene. Man labai įstrigo jos pasakyta mintis – „aš tarnauju žmonėms.“
Ir tą vakarą tikrai jautėsi, kad tai ne tik žodžiai.

Gražina kalbėjo apie tai, kaip svarbu bendruomenėms rašyti apie savo žmones, savo veiklas, savo istorijas. Apie tai, kad kartais iš gyvenimo išeina labai svarbūs krašto žmonės, o apie juos taip ir nelieka parašyta nė kelių sakinių. Ji skatino nebijoti dalintis tuo, ką darome, nes jeigu patys nepasakosime apie savo kraštą – niekas kitas to nepadarys už mus.

Turbūt daugeliui buvo įdomu ne tik klausytis apie laikraštį, bet ir pamatyti žmogų, kuris stovi už laikraščio „Anykšta“. Kasdien skaitome straipsnius, matome naujienas, tačiau retai susimąstome, kiek jautrumo, atsakomybės ir žmogiškų istorijų slypi už to darbo.
Labai tikra buvo ir Nerijos Kairienės mintis apie bendruomenės kasdienybę. Apie tai, kaip šiandien vis sunkiau pakviesti žmogų išeiti iš namų. Kaip kartais neužtenka vien paskelbimo – reikia paskambinti, pakalbinti, pakviesti asmeniškai.
Po šio vakaro dar kartą supratau, kodėl tokie susitikimai yra reikalingi. Ne todėl, kad visi rastume atsakymus. O todėl, kad bent trumpam sustotume, išgirstume vieni kitus ir prisimintume, kad bendruomenė prasideda nuo paprasto dalyko – nuo žmogaus.

Staškūniškio kaimo draugijos vadovė Ramutė JANKAUSKAITĖ