Kas gi tie mūsų karaliai ir šventieji? (III)

Rimantas VANAGAS

Šis tekstas – pasiūlymas anykštėnams drąsiau pasisakyti svarbiomis mūsų krašto, istorijos, kultūros temomis, analizuoti jas. Kad, įgyvendindami bet kokius projektus, nenueitume vienos skubiai „nuleistos“ nuomonės, viešųjų pirkimų pamėgto „pigiausio varianto“ keliu.

Ilgiausių metų Tau,
sanskrito seserie,
indoeuropiečių kalbų
pramote,
Lietuvos Karaliene Motina!

Betgi mes čia susirinkome, kaip sakoma, ne „bluselių“ skaičiuoti! Mums verkiant reikia įkvepiančių istorijų ir herojų! Kiekvienas laisvas pilietis turi teisę pasirinkti, prieš ką nukelti kepurę, o su kuo verčiau nesisveikinti – ir jokia partija, vyriausybė ar užsienio šalis, ačiū Dievui, mums to neuždraus.
Lietuviai dažnai apgailestauja neturį, kaip nemažai kitų tautų, savo herojinio epo. Gal mistiniŲ dievybių, gal istorinių karžygių pergalių vaizdingo atpasakojimo, perduodamo iš kartos į kartą. Kalbėdami šia tema su anykštėnams puikiai pažįstamu prof.Algirdu Avižieniu, sustojom ties klausimu: o koks gi Lietuvos istorijos įvykis, reiškinys ar asmuo galėtų būti vertas tapti nacionalinio epo herojum, latvių „Lačplėsio“, suomių „Kalevalos“ ar anglosaksų „Beovulfo“ analogu?
Kokiam lietuviui, šiandienos akimis žiūrint, turėtume jaustis dėkingi už Lietuvos valstybės ir mūsų tautos išlikimą? Baltų genčių žemes vienyti suskatusiam Mindaugui? Žalgirio mūšį laimėjusiam Vytautui? Tačiau po šių valdovų viešpatavimo viduramžių Lietuvos galybė ėmė ristis pakalnėn, kol virto griuvėsiais, o lietuviai patys pakliuvo vergovėn, galiausiai – liko net be savosios abėcėlės. XIX amžiuj užsienio kalbininkai jau užrašinėjo lietuviškus žodžius ir dainas, kaip paskutinius mirusios tautos reliktus…
Tą karštą diskusijų vakarą garbusis profesorius A.Avižienis uždėjo simbolinį antspaudą ant tokio teiginio: vienintelis herojus, įveikęs visas lietuviškas viršukalnes ir prarajas, – taigi, tikrai vertas nacionalinio epo, buvo ir yra lietuvių kalba! Ji, kaip Šventosios upė, sujungė viduramžius su mūsų dienomis, kaip gyvasis vanduo plovė ilgaamžių patyčių, praradimų, baudžiavos sužalotas sielas, kaip šventoji ugnelė šildė žvarbiausiam sunkmety – ir įkvėpė modernios tautinės valstybės kūrybai… Ar būtinas ją šlovinantis epas? Pats didžiausias gimtosios kalbos pagarbinimas – ištikimybė, t.y. jos gyvenimas žmonių lūpose…
Nejučia prisiminėme kitą profesorių – anykštėnų gerai žinomą ir mylėtą istoriką, Pasaulio anykštėnų bendrijos ilgametį pirmininką Antaną Tylą: o ką jis pasakytų? Mums nebuvo jokia paslaptis: profesorius naktimis nemiegojo dėl šiandieninę Lietuvą ištikusios vertybinės, dvasinės krizės, mūsų politikų nevalstybinio mąstymo. Istorijos dulkėse ieškodamas LDK žlugimo priežasčių, kaip vieną didžiausių lietuvių patirtų nuostolių ir nuoskaudų mokslininkas įvardijo klastingą, cinišką ir negailestingą mūsų žmonių nutautinimą. Pirmiausia jis sklido iš Krokuvos karališkojo dvaro, paskui ir iš Lietuvos dvarų dvarelių. Kaip anglai škotus ir airius, taip lenkų ponai lietuvių didikus viliojo, papirkinėjo titulais, herbais, valdomis. Net bažnyčiai čiabuvių kalba pasidarė per prasta. Kol įvyko tai, kas įvyko: XIXa. jau net Anykščių krašte populiari Kairių pavardė buvo rašyta Kairo, jau net Anykščių klebonas Ūselis buvo virtęs Perdinandu Ussiel…
„Pasaulio anykštėnas“ (2016 m. Nr.6) spausdino prof. A.Tylos Kreipimąsi į Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką arkivyskupą Gintarą Grušą, jame be kita ko buvo rašoma:
„Po lietuvių ir žemaičių katalikiško krikšto 1387-1413 m. Lietuvos teritorijoje veikė Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos (…), kuriose buvo įteisintas lenkų kalbos monopolis. (…) Lietuvių kalba buvo tapatinama su pagonybės reliktu.(…) Dažnai tenka girdėti priekaištų, kad Lietuvoje Katalikų bažnyčia praeityje buvo lietuvybės naikintoja. (…) Mano manymu, priimtiniausias kelias tai dėmei panaikinti būtų viešas Lietuvos vyskupų konferencijos pareiškimas, apgailestaujant dėl buvusio lietuvių tautos diskriminavimo, dėl jos patirto lietuvių kalbos, kaip integruotos tapatybės, naikinimo, fizinio ir ideologinio persekiojimo. Lietuvių tauta iškentėjo, bet kilniai ir didvyriškai apgynė ir išsaugojo lietuvių kalbą, kaip Aukščiausiojo sukurtą žmogiškąjį turtą“.
Pradėjus galvoti apie šventą lietuvių kalbos misiją, prisimena ir neseniai portalo „Delfi“ korespondento pateiktas klausimas prof. Alfredui Bumblauskui: jei turėtumėt stebuklingą galimybę, ko paprašytumėt karaliaus Mindaugo? Profesorius nedvejodamas atsakė: „Sakyčiau, net maldaučiau:„Mindaugai, kurk parapinių mokyklų krikščionišką sistemą!“ Dabar jau aišku, jog, praradusi tėvų kalbą, nemenka dalis lietuvių neteko tautiškos savimonės, kultūros, žemių – tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos. Šviežiausia per TV išsakyta A.Bumblausko mintis: LDK neturi ničnieko bendra su dabartine Lietuvos Respublika!
Savotiškai netikėtas buvo ir Romualdo Ozolo atradimas. Filosofas, vienas Sąjūdžio įkvėpėjų ir vadovų, po nelengvų apmąstymų su kartėliu prisipažino pagaliau supratęs, kodėl lietuviai ilgainiui nesugebėję išsaugoti nei savo pačių, nei giminingų baltų, nei prisijungtų slavų žemių. Jo nuomone, taip atsitikę ne todėl, kad mūsų pirmtakai būtų buvę labai mandagūs ir kilniaširdžiai, o todėl, kad jų anuomet fiziškai buvę nedaug, savojo rašto ilgai išvis neturėję, o lietuviškai kalbantys vis tirpę ir tirpę – kaip, beje, ir mūsų laikais…