Kas sieja Vasario 16-osios signatarą Petrą Klimą ir Kunigiškius?

Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtąsias metines, su ypatinga pagarba prisimename tautiečius, pasirašiusius garsųjį 1918 metų Vasario 16-osios Aktą. Anykštėnai gerai žino iš Užunvėžių kaimo kilusį signatarą Steponą Kairį (1879-1964).
Tačiau mažai kas girdėjo, kad kitas Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas (1891-1969) yra taip pat susijęs su Anykščių rajonu. Jis buvo vedęs rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto sesers dukterį Bronislavą Mėginaitę.

Kelias į politiką ir
pripažinimą

Šio rašinio tikslas – visuomenei atskleisti kai kuriuos mažai žinomus, o gal net ir visiškai nežinomus faktus, papasakoti apie tai, kodėl Petro Klimo biografijoje kartais paminimi ir Kunigiškai.
Petras Klimas gimė 1891 metų vasario 23 d. Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiaus Kušliškių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Ten prabėgo ir jo vaikystė. Mokėsi Liudvinavo, Kalvarijos pradinėse mokyklose, Marijampolės gimnazijoje. Nuo 1910 metų studijavo teisę Maskvos universitete. Dar studijuodamas tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu, skaitė pranešimus draugijos suvažiavimuose, vadovavo prie draugijos veikusiai lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisijai. 1915 metais jis parengė ir išleido vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“, sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“.1915 metais apsigyvenęs Vilniuje, įsitraukė į visuomeninę veiklą, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusių nuo karo šelpimo darbe, Vilniaus lietuvių susibūrimuose, kartu su kitais lietuvių veikėjais rengė memorandumus vokiečių okupacinei valdžiai, įsteigė lietuvių kalbos kursus, pradėjo savo istorinius tyrinėjimus, parašė Lietuvos istorijos I dalį. Dalyvavo rengiant 1917 metų rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi, redagavo daugelį svarbių dokumentų. 1918 metų vasario 16-ąją kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą. Tuo metu P. Klimas buvo ir laikraščio „Lietuvos aidas“ faktiniu redaktoriumi. 1919 metų pabaigoje jis paskiriamas laikinuoju Užsienio reikalų ministerijos valdytoju, vėliau – Užsienio reikalų viceministru, ėjo ir ministro pareigas. 1920-1923 metais Aukštuosiuose kursuose dėstė Lietuvos istoriją. 1923 metų rugsėjo 15 d. Petras Klimas paskiriamas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, o nuo 1925 metų gegužės 20-osios tokios pat atsakingas pareigas jis vykdė Prancūzijoje. Taip pat diplomatiniam darbui jis buvo akredituotas ir Ispanijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Portugalijoje.
Apie jo pasiaukojamą darbą Tėvynės labui byloja faktai, kad už nuopelnus Lietuvos valstybei Petras Klimas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 2 laipsnio (1934 m.), Gedimino 2 ir 1 laipsnio (1928 m., 1938 m.) ordinais.

Suvalkijos sūnus įsimylėjo
aukštaitę…

Vilniuje apie 1918 metus Petras Klimas susipažino su publicistu, rašytoju kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu (1869-1933). Energingasis aukštaitis, vos įsikūręs Vilniuje ir susipažinęs su tenykščių lietuvių gyvenimu, iš karto ėmėsi laikraštininko darbo. Vaižgantas tuoj pat pasisiūlė Klimui, tuo metu redagavusiam „Lietuvos aidą“, šiam laikraščiui feljetonus rašyti. Redaktorius iš pradžių net nenorėjo su tokiu pasiūlymu sutikti, nes baiminosi, kad gali nesutapti jų nuomonės, kadangi abiejų pažiūros kai kuriais klausimais gerokai skyrėsi. Tačiau po kurio laiko, šiek tiek pasvarstęs, sutiko laikraštyje Vaižganto feljetonus spausdinti – lietuviai autoriai šiam leidiniui buvo reikalingi. Neilgai trukus, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas pats tapo vienu iš „Lietuvos aido“ leidėjų ir redaktorių, o Petras Klimas ėmėsi kitos veiklos, tad kurį laiką jų keliai išsiskyrė. Na, o 1921 metais Tumą ir Klimą likimas vėl suvedė, kai pradėtas leisti Lietuvos istorijai skelbti skirtas žurnalas „Mūsų senovė“. Juozas Tumas-Vaižgantas tuomet tapo šio leidinio redaktoriumi, o Petras Klimas buvo redakcinės komisijos narys.
Tačiau ne vien tiktai bendri darbai ir siekiai suvedė suvalkietį su aukštaičiu. Juos susiejo ir giminystės ryšiai. Petras Klimas vedė Vaižganto sesers Severijos (Ksaverijos, Kseverijos) Tumaitės – Mėginienės dukterį Bronislavą Mėginaitę (arba kai kuriuose šaltiniuose vadinama Mėginytė)…, gimusią 1892 metų lapkričio 17 d. Svėdasų valsčiaus Kunigiškių kaime. Pirmojo pasaulinio karo metais ši kunigiškietė mokytojavo Voroneže (Rusija), kur buvo susitelkusių nemažai lietuvių. 1918 metais grįžusi į Lietuvą, įsidarbino šifruotoja (stenografiste) Užsienio reikalų ministerijoje.
Memuarinėje knygoje „Iš mano atsiminimų“, išleistoje 1979 metais Lietuvos enciklopedijų leidyklos Bostone (JAV ), Petro Klimo buvo taip aprašytas tas jo gyvenimo tarpsnis: „…Savo atostogas tuo neramiu metu aš vainikavau savo vestuvėmis… Mano pažintis su būsimąja žmona, Brone Mėginaite, buvo jau sena. Karo metu jinai mokytojavo Voroneže, o 1918 metais per Skandinaviją sugrįžo į Vilnių. Vėliau dirbo šifrante Užsienio reikalų ministerijoje. Kai atėjo apsisprendimo valanda, aš spyriausi nebūsiąs tinkamas šeimos žmogus dėl apsikrovimo darbais. Bet ji priėmė visas sąlygas. Šliūbą davė jos dėdė kunigas Tumas-Vaižgantas Palangoje. Jis buvo tiek liberalus, kad net neužsiminė apie išpažintį, žinodamas mano antiritualinį nusistatymą. Nebuvo nė iškilmių. Aš net neturėjau puošnaus juodo kostiumo ir stovėjau prie altoriaus su pilkuoju darbiniu. Bet gal labai retai būna toks darnus, sklandus, meile kupinas sugyvenimas kaip buvo mūsiškis. Po vestuvių (1921. VII.7) mes padarėm trumpą ekskursiją į Drezdeną, susipažinom su jo paveikslų galerija. Grįžę Kaunan, apsigyvenome bute Poškos gatvėje. Ir vėl prasidėjo darbas…“
Na, o Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 1998 metais išleistoje knygoje „Vaižgantas. Laiškai Klimams“ randame Petro Klimo parašytus gražiausius žodžius, kuriais apibūdinami jo žmonos Bronislavos charakterio bruožai, jųdviejų meilės, savitarpio supratimo jausmai.
„Ji pasiryžo paaukoti viską mūsų draugystei. Mus surišo ne padėtis, ne turtai, net ne intelektualiniai interesai, bet kažkas paslaptingesnio, ko dar niekas nesugebėjo apibrėžti. Žodžiais neapsakomas adoracijos jausmas mus jungė savo galinga misterija. Per visą gyvenimą jis nepasikeitė, nenubluko, neišsibaigė ir neišsigimė…Tik savyje mes šventėme tą mūsų šventę laisvėse ir nelaisvėse. Tik tos šventės malda aš ir šiandien gyvas…“

Pagarba žmonai ir …
Svėdasams

Rinkdamas medžiagą šiam rašiniui, bandžiau išsiaiškinti, ar Petrui Klimui kada nors teko lankytis uošvijoje – žmonos gimtinėje. Tokių duomenų kol kas nepavyko niekur užtikti. Gali būti, kad nei Svėdasuose, nei Kunigiškiuose jisai nesilankė. Kaip rašoma Petro Klimo atsiminimuose, juos Bronislavos Mėginaitės dėdė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas sutuokė Palangoje, ceremonija vyko kukliai, ten nebuvo jokių vestuvinių iškilmių ir t.t. Tikėtina, kad tokia proga į Palangą nesugūžėjo ir jaunavedžių artimieji, giminės. „Parodyti“ jaunikio gimtinėje Bronei taip pat nebuvo būtinybės. Jos tėvai jau buvo mirę: motina Severija Mėginienė, gimusi 1863 metais, Amžinybėn iškeliavo 1910-aisiais, o tėvas Liudas Mėginis, gimęs 1841 metais, mirė dar anksčiau – apie 1900-uosius metus, kai, jį, važiuojantį į bažnyčią, palaido šuns pasibaidęs eiklus arklys, apvertęs vežimaitį, sunkiai sužalojo… Bronės sesuo Barbora Mėginaitė, gimusi 1896 m. rugsėjo 22 d., iš Kunigiškių taip pat buvo išvažiavusi. Pirmojo pasaulinio karo metais atsidūrusi Rusijoje, ji mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, grįžusi į Lietuvą – „Saulės“ mokytojų seminarijoje Kaune. Baigusi seminariją, mokytojavo Nemunėlio Radviliškyje. Nuo 1925 metų dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Romoje, ten 1928 metais ištekėjo už karininko Prano Lesausko, vėliau įsikūrė Kaune, kur ir gyveno iki pat mirties – 1975-ųjų metų. Abi seserys, jeigu neturėdavo progos susitikti, bendraudavo laiškais, kuriuose vis laikas nuo laiko buvo prisimenami gimtieji Kunigiškai. Kunigiškiuose, Malaišiuose bei kitose Svėdasų valsčiaus vietovėse gyveno Mėginių giminės, su kuriais Bronislava Klimienė ryšius palaikė daugiausia laiškais.
Tikėtina, kad Suvalkijos žemių sūnus Petras Klimas, nors pats asmeniškai ten nepabuvojo, apie žmonos gimtąjį kraštą domėjosi, gerai apie jį žinojo ir …gerbė.
Antai, kai Bronislava su Petru bei savo vaikais sūnumi (taip pat Petru) bei dukra Egle apsigyveno Pietų Prancūzijos kurortiniame Grasse nusipirktas nuosavas namas buvo papuoštas didele iškaba „Vila de Svedasai“. Taip namą „Svėdasų vilos“ vardu pavadino Petras Klimas savo žmonos Bronislavos garbei. Tokia iškaba pastatą gausiai turistų lankomame mieste puošė ilgą laiką, kol ten gyveno Klimų palikuonys…

Karas ir okupacija sužeidė
žmonių likimus

Diplomatas, visuomenės veikėjas, istorikas Petras Klimas, gyvendamas Prancūzijoje, įvairiausiais būdais kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę, publikacijomis spaudoje, pareiškimais, memorandumais, atvirais pasisakymais smerkė Lietuvos okupaciją, kvietė palaikyti sovietų aneksuotos šalies laisvės siekius, neigiamai atsiliepė apie karo veiksmų bei kraujo praliejimo trokštančias valstybes. Savaime suprantama, tokie 1918 metų Vasario 16-osios Akto signataro veiksmai, jo lietuviška patriotiška veikla, lietuvybės siekiai negalėjo likti nepastebėti ir neįvertinti. Jis keturis kartus patyrė politines represijas, gestapas kalino Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų – iš viso net 18 Europos šalių kalėjimuose, kol galų gale 1944 metų pavasarį buvo atvežtas į Kauną ir paleistas. Čia Petras Klimas kuriam laikui prisiglaudė žmonos Bronislavos sesers Barboros Mėginaitės -Lesauskienės šeimoje. Bet 1945 rugsėjo mėnesį buvo suimtas NKVD ir nuteistas 10 metų Sibiro lagerių, iki 1954-ųjų kalėjo Čeliabinsko krašte.
Kamuojamas sunkių ligų, praeities išgyvenimų, ilgėdamasis šeimos, Petras Klimas veržiasi į Prancūziją. Tačiau sovietinė valdžia pas Prancūzijoje likusią šeimą jo neišleidžia. Lietuvoje jis persekiojamas kagėbistų, neturi ramybės. Likęs be šeimos, vienišas, griežtai kontroliuojamas saugumiečių, jis vėl pradeda rašyti, parengia spaudai keletą atsiminimų knygų, sutvarko 1915-1919 metais rašytus dienoraščius. Taip ir nebesusitikęs su savo šeima, Petras Klimas mirė 1969 metų sausio 16-ąją. Amžinojo poilsio atgulė Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jo žmona Bronislava mirė 1957 metų gegužės 12 dieną toli nuo Lietuvos ir gimtųjų Kunigiškių – Prancūzijos Pietuose esančiame Grasse miestelyje, tenai ir buvo palaidota.

Petro Klimo sūnus tapo
atkurtos Lietuvos diplomatu

Petro ir Bronislavos Klimų duktė Eglė, gimusi 1922 m., augo ir mokėsi Paryžiuje. Ištekėjusi už prancūzų diplomato Renė Fourier Ruelle, su vyru daugelį metų praleido diplomatinėse misijose Romoje, Tunise, Niujorke, Tokijuje, Briuselyje ir kitur. Nuo 1970 metų, vyrui mirus, vėl gyvena Paryžiuje. Turi dukterį Daphne, dailininkę, gyvenančią Bogotoje (Kolumbija).
Diplomatas Petras Klimas jaunesnysis (gimęs 1930 m.) studijavo matematiką ir fiziką Strasbūro bei Sorbonos universitetuose, beveik dvidešimt metų dirbo Sorbonos universiteto Vertėjų mokyklos generaliniu sekretoriumi. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, ėmėsi diplomato darbo. 1992 metų pradžioje buvo paskirtas Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi-konsulu, dar po poros metų tapo pirmuoju sekretoriumi-konsulu. Šias pareigas jis ėjo iki 1995 metų gegužės mėnesio. Gyvena Paryžiuje.

Vaižganto laiškai Klimams ir
Lesauskams

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 1998 metais išleido gausiai iliustruotą istorinėmis nuotraukomis solidžios apimties (454 psl.) knygą „Vaižgantas. Laiškai Klimams“, kurią parengė Petras Klimas jaunesnysis, o redagavo iš Svėdasų krašto kilęs, dabar jau šviesios atminties, redaktorius Vytautas Vanagas. (Beje, redagavęs ir beveik visus pastaraisiais metais leidžiamus Juozo Tumo-Vaižganto „Raštų“ tomus.)
Šioje knygoje paskelbti 399 Vaižganto laiškai, rašyti 1918-1933 metais dviejų artimos giminystės siejamų šeimų– Klimų ir Lesauskų – nariams. Tačiau didžiuma tų laiškų, trys ketvirtadaliai, tenka Bronislavai ir Petrui Klimams. (Dėl tos priežasties knygos pavadinimas ir yra „Laiškai Klimams“). Šiuos laiškus surinko vienas iš adresatų – Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas. Juos Paryžiuje išsaugojo ir maloniai leidėjams perdavė diplomato sūnus taip pat diplomatas ir taip pat Petras Klimas.
Kaip prisimena Petras Klimas jaunesnysis, jų šeima su Vaižgantu pradėjo susirašinėti 1924 metais, kai tėvai išvyko į Italiją, kur Petras Klimas vyresnysis buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru. Dėdė Juozas mielai rašė laiškus dukterėčiai Bronislavai (vadintai Brone) ir jos vyrui Petrui, susirašinėta iki pat 1933-iųjų pavasario, iki Vaižganto mirties. Kita Tumo dukterėčia Barbora Mėginaitė, gyvenusi Romoje, su dėde susirašinėjo iki 1931-ųjų metų, kai, ištekėjusi už karininko Prano Leskausko, grįžo į Kauną. Kaune gyveno ir Vaižgantas, tad su šiais giminaičiais galėjo bendrauti nebe laiškais, o „akis į akį“.
Vaižganto laiškuose atveriami prieškario Lietuvos vaizdai taikliu rašytojo ir publicisto žvilgsniu, pastebimos pikantiškos buities detalės, visuomenės nuotaikos, atskleidžiami subtilūs žmonių santykiai. Kai kurie laiškai primena net trumpus grožinės literatūros kūrinėlius, meniškus vaizdelius, miniatiūras, esė, nes juose gausu meninių išsireiškimų, įdomių pamąstymų, įtaigių išraiškos priemonių. Vieni laiškai ilgoki, ištęsti, smulkiai ką nors apibūdinant, aprašinėjant, kiti – lakoniški, trumpučiai, šmaikštūs. Kaip taisyklė, visi laiškai pradedami kreipiniais: „Mieliausieji!“, „Mano Brangieji!“, „ Mano Mielieji!“, asmeniškai siunčiami laiškai adresuojami žodžiais : „Mielas Petrai“, „“Mieloji Broniuk“, „Braniok“, „Mieloji Smilgele“, „Barboriute“, „Bronele“ ir pan. Vaižgantas nepamiršo ir Klimų vaikų, skyrė laiškų ir jiems, užrašydamas, pavyzdžiui, : „Petriuk – Išsižiojėli, Eglute Rimtoji“… Laiškai pasirašyti: „ Jūsų kun. Juozas“, „Jūsų kanauninkas“, „Dėdė“, „Jūsų J. Tumas“, „Tavo kun. Juozas, dar tebepavargstąs“, „Jūsų kun. Juozas, jūsų senelis“, „Jūsų dėdė Juozas“ ir kt. Dažname Vaižganto laiške galima surasti Svėdasų, Malaišių, Kunigiškių ir kitų rašytojui brangių vietovių pavadinimus, kurie, be jokios abejonės, buvo gerai žinomi, pažįstami, brangūs ir iki širdies gelmių sujaudinantys ir seseris Mėginaites: Bronislavą Klimienę bei Barborą Lisauskienę.

Muziejuje vietos atsiras ir
Kunigiškių „žentui“

Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, veikiančiame daugiau kaip tris dešimtmečius Kunigiškių I kaime, netrukus atsiras ir ekspozicija, skirta 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarui, istorikui, publicistui, diplomatui Petrui Klimui – Kunigiškių „žentui“. Tokio fakto, kad jis buvo sukūręs šeimą su Kunigiškiuose gyvenusios Vaižganto sesers Severijos Tumaitės– Mėginienės dukra Bronislava Mėginaite, negalima nutylėti. Tai bus kol kas pirmas ir vienintelis muziejus Aukštaitijoje, įamžinęs Suvalkijos krašto sūnaus, 1918 metų Vasario 16-osis Akto signataro Petro Klimo atminimą.
Kolūkmečiu Kunigiškių kaimo pakraštyje, pakeliui link Gykių kaimo, ant aukštoko kalnelio, aukštaūgių eglių apsuptyje dar buvo galima matyti įspūdingą „dviejų galų“medinę trobą su baltomis kolonomis. Tai ir būta Vaižganto giminaičių Mėginių namų. Senieji gyventojai pasakodavo, kad tas egles, skirtas apsaugoti ant kalnelio esančią sodybą nuo vėjų, Mėginių šeimai sodinti padėjo pats Vaižgantas. Jis iš Kauno sesers Severijos šeimai atvežė ir keliasdešimt obelaičių sodinukų, kuriais įveisė nemažą sodą. Kolūkiniais metais, vykstant melioracijai, tie trobesiai su kolonomis be jokio gailesčio buvo nugriauti, aplinkui esanti žemė paversta galvijų ganykla. Gyvuliai per keletą metų sugebėjo dykviete paversti didžiulį, gerai derėjusį sodą, išlaužyti, suniokoti Vaižganto rankomis sodintas, gražiai nuaugusias obelis.
Iš šio lietuvių literatūros klasiką, tautos švietėją, visuomenės veikėją, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą menančio objekto kolūkmečiu teliko tiktai liūdnas prisiminimas…