Kasdienybė elitiškai

Ričardas BANYS, Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas

Prisipažinsiu: jau visai pasimečiau, beskaičiuodamas, kokių gi žmonių mūsų visuomenėje yra daugiausia: gerų ar įžymybių. O kur dar visokie mano skaičiavimai, kiek gi Lietuvoje yra įdomių žmonių, lyg magnetas traukiančių prie savęs bent pasikalbėti, jau neskaitant noro susidraugauti ar šiaip bendrauti.
Mūsų bulvarinė spauda ir bulvarinės televizijos laidos yra pilnos visokios skaitomosios, girdimosios ir žiūrimosios medžiagos apie visokias „žvaigždes“, apie jų populiarias skyrybas, apie tų „žvaigždžių“ namų, aprangos ir mitybos stilių. Atrodo, kad šalia yra kažkoks kitas pasaulis, po savo kojom mindžiojantis raudoną kilimą, mojuojančių rankų, apmautų baltomis pirštinėmis, fone. Masinių komunikacijos priemonių mechanizmas, gaminantis ir dirbtinai kuriantis elitą ir jo formas, dirba visu pajėgumu. O tuo tarpu tikrasis elitas, tikroji šviesuomenė tyliai kuria grožį, tyliai rašo literatūrinį sakinį arba kokioje nors mokslinėje laboratorijoje kantriai dirba, kad būtų atrasta dar kažkas gero ir naudingo. Tikrumas, slypintis dvasioje, kuriančioje, ieškančioje, mąstančioje, niekada nekelia triukšmo ir nežibsi ryškiomis reklamos šviesomis ar spalvomis. Tačiau, matydami televizijos ekranuose ar žurnalų fotografijose visokių „elitinių“ personažų gyvenimą, dažnas pajaučia savotišką pavydą ir klausia: „Kodėl jie visi gyvena geriau, patogiau, laimingiau negu aš?“ Neapsikentęs tokio pavydo jausmo, žmogus numeta į šalį žurnalą, išjungia televizorių. Žinoma, ateis metas ir vėl akys matys tuos pačius ar kitus garsenybių veidus, tarsi šaukiančius: „Tik mes esame elitas! Tik mes esame modernioji ir naujos formos aristokratija“. Na, su ta aristokratija žmonijos gyvavimo istorijoje yra visko buvę. Žinoma, kai kas iš tokio pasaulio tapo net šventaisiais, o kiti per savo palaidą ir netvarkingą gyvenimą pralošdavo savo visus turtus, degraduodavo dėl žalingų įpročių arba savu noru išeidavo iš gyvenimo, nes tas gyvenimas tapdavo beprasmis. Visais laikais aristokratija ir jos įvairios formos bei visų laikų elitas turėjo savo laimę ir kartu turėjo savas žaizdas bei duobes. Kuris gi iš pasauliniu mastu žinomų ir sunkia liga susirgusių įžymybių išsigelbėjo savo turtais? Teko skaityti ne apie vieną elito atstovą ar atstovę ir apie jų skundus, kad juos supa daugybė žmonių, supa dėmesio gausa, o tikrų draugų beveik neturi arba vienatvė su kiekviena diena darosi vis sunkesnė. Tad tikrai nepavydėtinas tas elito ir įžymybių gyvenimas. Juk visų mūsų kojos, nors ir su skirtingų kainų batais, stovi ant tos pačios žemės, kuri yra vienoda tiek apsiavusiam batus už keliolika tūkstančių eurų ir tiek basomis kojomis stovinčiam.

Žengiant šiek tiek atgal nuo to viso elito pasaulio, norisi pasidalinti keliais praktiškais patarimais – pasvarstymais, kaip savo kasdienybę padaryti tokią, kuri turėtų savotiško elito formas. Pirmiausia kiekvienas turime suvokti ir priimti, kad esame šioje planetoje originalai – vieninteliai tokie. O jei vieninteliai ir originalai, vadinasi, mumyse yra kažkas tokio savito, nepakartojamo. Reikia tik nepatingėti būti, išlikti savimi, nepamirštant savo originalumo. Mūsų namai gal yra ir nepanašūs į elito rūmus ir vilas: apšiurusios sienos, senas pečius, seni mediniai langai, dar senesni, tarybiniais laikais pirkti baldai ir kukli buitinė technika. Tačiau tai tavo pasaulis, tavo namai, tavo daiktai. Kai pabundi rytą, bandyk pajusti, kad tai dar vienas tavo gyvenimo rytas ir tokio daugiau kalendoriuje ir gyvenime nebebus. Taigi, ryto kava ar arbata tavo mylimame puodelyje tegu būna lyg geriausiame pasaulio restorane. Čia nereikia nei Paryžiaus, nei Romos, nei Madrido. Čia – tavo namų pasaulio restoranas, kavinė. Pažinojau vieną mano gimtųjų kraštų moterį, kuri kiekvieną rytą sau pasakydavo: „Šiandieną jaučiuosi kaip Sokratas“, o paskui patogiai atsisėsdavo į savo seną krėslą su arbatos puodeliu ir elegantiškai, lyg kokia „sokratiška“ grafienė, gurkšnodavo paprastą, bet savo arbatą. Štai ir taip galima pasijausti „elitu“. Kažkada, kai dar gyvenau Kaune, per savo buto langą matydavau mūsų kiemo tvarkytoją. Visi ją vadino „ponia Gėnė“, nes tvarkyti kiemo ta moteris visada išeidavo gražiai ir patogiai pasipuošusi, pasidažiusi. Juk ir gatvės ar kiemo šlavikė gali atrodyti kaip tikra ponia, taip kaip ta mūsų Gėnė. Kiekvienas turime savo mėgstamus, nors ir kasdieniškus drabužius. Tegu jie būna ir iš kokios nors „Humana“ parduotuvės, bet gražūs, tvarkingi, švarūs. Drabužis mūsų asmeninio kasdieniško elito gyvenime yra labai svarbus, nes tai yra mūsų asmenybės, mūsų vidinio pasaulio dalis. Asmeniškai niekada nesižavėjau tais, kuriuos liaudis vadina „treninginiais“, nes iš tų sportinių kelnių ir džemperių neišlenda net švenčių dienomis arba damų, su nuogais pilvais ar besaikiu makiažu, tarsi realybėje būtų atsidūręs filmas „Džokeris“ ir jo pagrindinis veikėjas.

Ne visi elito atstovai sugeba ir ne visi nori gražiai kalbėti. Vulgarybės, keiksmažodžiai, chamizmas žodžiuose – tai ne elito puošmena. Graži, aiški, logiška kalba – tai kiekvieno save ir kitus gerbiančio žmogaus namų darbas ir tikslas, norint, kad mus visi gerbtų ir laikytų nuoširdžiu ir kultūringu autoritetu. Visą laiką žavėjausi paprastais miestelių ir kaimų žmonėmis, ne tik miestų, mokančiais pasakyti sakinį, kuriame slypi gyvenimo patirtis ir išmintis. Atrodo, įdėmiai klausaisi kito žmogaus kultūringos kalbos, tada užsimerki, ir ta kalba virsta nuostabia melodija, lydima prasmingos ir gilios dvasios atspalvio. Taigi, tais savotiškais elito žmonėmis galime visi būti, jei ištartame žodyje nebus numarinta ne tik kalbos kultūra, bet ir žodžio šiluma.

Visai neseniai per radiją girdėjau, kaip restoranų ir kavinių bei barų savininkai skundžiasi, kad dėl didelių kainų labai sumažėjo lankytojų. Tai daugiausia miestuose, kur tokių užeigų yra apsčiai. Bet kaimuose ir miesteliuose mes tokio malonumo ir prabangos neturime. Tačiau kas trukdo ir savo namuose susikurti tokią aplinką, kuri primintų mums restoraną ar kavinę? Žinoma, sunkiau namuose, jei dar gyveni vienas, būtų rasti padavėją (juokauju). Tada belieka stalą uždengti gražia ir švaria staltiese, gražiai susidėlioti stalo įrankius, indus, uždegti žvakę, pasigarsinti savo mėgstamą muziką ir pasilepinti prieš tai pasigamintu mėgstamu patiekalu. O jis visada yra skaniau valgomas, kai prie stalo esi ne vienas, o su savo bičiuliais ir draugais. Net paprasčiausia, kaimiška „zacirka“, atsidūrusi tokioje kultūringoje aplinkoje, tampa verta restorano valgio vardo, o gražiai valgantysis tikrai bus ir savotiškas „elitas“. O čia prisiminiau Alantos dvare kažkada buvusią puotą, kurioje teko vertėjauti iš italų kalbos į lietuvių. Puotoje buvo visokių garsių elito pasaulio ponų, politikų. Puotos centre, ant didelio stalo, buvo svečiams pateikta rūkyta stirna. Reikėjo daugumai pamatyti, kaip tas elitas tą stirną dorojo. Dar ir dabar pamenu stirniena apspjaudytus savo akinius, nes vienas įkyrus pašnekovas iš to elito pasaulio pilna valgio burna bandė man aiškinti kažkokį religinį reikalą. Jis aiškino, o aš valiausi akinius, bandydamas išlaikyti bent saugų atstumą. Džiaugiausi, kad tuo metu mano vegetariška mišrainė jau buvo greitomis suvalgyta, nes reikėjo vertėjauti užsienio svečiams. Štai būna ir taip. Liko tik smagūs prisiminimai, ir apgraužtų rūkytos stirnos kaulų vaizdas. Gera pamoka ir patirtis.

Su viltimi laukiame šiltesnio pavasario, kuris jau eina į pabaigą. Vis labiau norisi išeiti į gatvę, į viešumą. Aš jau kuris laikas kaip išjungiau visokius feisbukus ir virtualų bendravimą. Su kiekviena diena stengiuosi sutikti bent vieną gyvą žmogų, su juo bent trumpai pasikalbėti. Lieka dar ir telefoniniai pokalbiai. Lieka tas nedidelis, bet labai nuoširdus jausmas, kad elito dvasia yra kiekviename žmoguje, kiekvienoje jo kasdienybėje. Tik nereikia tos dvasios nuodyti chamizmu ir nepagarba kitiems. Juk asocialumas gali būti gyvas ir tarp tų, kurie apsirengę frakus bei baliaus sukneles.
Tad visada būkime gražūs vidumi ir išore sau patiems ir kitiems, kuriuos sutinkame kasdienybės elito kelyje – mūsų kelyje.