Nepriklausomybės dienos išvakarėse, kovo 10-ąją, dienraštyje ,,Respublika“ radau savo pavardę tarp ,,įtariamų KGB bendradarbių“. Dabar visiems sutiktiems giriuosiu, kad esu kėgėbistas. Dabar net ir man pačiam aišku, ko nuolat važiuoju į Rusiją ir kas finansuoja mano knygų leidybą.
Molėtų rajono Balninkų vidurinę mokyklą pradėjau lankyti 1978-aisiais. Tada nežinojau, bet dabar supratau, kad mane nuo pirmosios klasės supo kėgėbistai, kurie visokiais būdais stengėsi palaužti ir užverbuoti. Mokyklos valgykloje buvau verčiamas valgyti praskydusius kotletus su pamėlynijusių bulvių koše ir marinuotais burokėliais. Jau pirmoje klasėje buvau ,,išprievartautas“ šokti valsą, ir dar su mergaite. Prisimenu, kokia buvo gėda, kai mes tą konkursą laimėjome ir, matant visai mokyklai, buvau apdovanotas Kazio Binkio knyga ,,Kiškių sukilimas“.
Vieną kartą prieš visą mokyklą aš dainavau solo. Ar Jūs šitai galite įsivaizduoti? Kas tiek gali pakelti…
Neturiu įrodymų, bet manau, kad kėgėbistams dirbo ir mano sesuo. Mes, vyrai, oriai lakstydavom mokyklos koridoriais ir staiga iš kokios kertės išnirdavo septyneriais metais vyresnė dešimtokė sesė. ,,Stok“, – rėkdavo, o paskui visų kitų trečiokų vyrų akivaizdoje sukimšdavo marškinius į kelnes. Koks žeminimas, koks psichologinis spaudimas!
Gal iki trečiosios klasės mokyklos bendrabutyje prieš einant gulti sesuo elektriniu lygintuvu lovą pašildydavo. Mat bendrabutyje būdavo taip šalta, jog rytą prabudęs kartais rasdavai stiklinę su vandeniu užšalusią. Taigi kankinamas buvau ne tik moraliai, bet ir fiziškai…
Istorijos mokytoja kartą paliko po pamokų vien už tai, jog nesutikau, kad Leninas pasmerkė Lietuvos pokario ,,banditus“. Buvau idėjinis ateistas, netikėjau pomirtiniu gyvenimu, todėl nemaniau, kad Leninas, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po savo mirties, yra pajėgus ką nors smerkti.
Dabar gerai ir nežinau, kada galutinai palūžau. Bet kad kėgėbistu tapau mokyklos laikais – faktas. 1989-aisiais mane jau tikrai globojo KGB. Tais metais baigęs vidurinę neįstojau į Vilniaus pedagoginį. Dabar žinau, jog tai buvo KGB ranka. ,,Organai“ suprato, jog negalima ištikimam bendradarbiui leisti susigriauti gyvenimą ir tapti mokytoju, todėl sąmoningai apsaugojo nuo degradavimo.
Tų pačių metų rudenį buvau paimtas į sovietinę kariuomenę. Šio KGB sprendimo idėja buvo tokia – Sąjūdyje mūsiškių ir be tavęs užtenka… Yra ir kurie seka, yra ir tų, kurie sekančius seka, užtenka ir sekančius sekančių sekėjų…
Kai griuvo Tarybų Sąjunga ir manęs nebeapsaugojo KGB, grįžau į pirminį kelią – įstojau į pedagoginį, pradėjau dirbti mokykloje.
Kai apie 2000-uosius KGB davė nurodymą visiems savo rezistentams susirinkti ,,Anykštoje”, rajoninio laikraščio redakcija visų kagėbistų nesugebėjo priimti, mat per mažas miestelis, gyvenamojo ploto neužtenka. Tačiau bent šeši ,,Respublikos“ sąrašuose esantys kėgėbė bendradabiai 2000-ųjų ,,Anykštoje“ dirbo.
Dabar ,,Anykštoje“belikom mudu du kegėbistai su vyriausiąja redaktore Gražina Šmigelskiene. Beje, ji į KGB buvo užverbuota po 1997-ųjų metų rugpjūčio 1-osios. Puikiai žinau, jog iki minimos, mano atmintin giliai įsirėžusios, datos jos pavardė buvo kitokia.
,,Anykštos“ redaktorė lyg ir suaugusi, tačiau vis dar naiviai ieško teisybės. ,,Respublikos“ redakcijai G.Šmigelskienė išsiuntė raštą, reikalaudama paneigti, jog ji bendradarbiavo su KGB.
O aš ,,Respublikai“ rašto nerašiau. Man net faina būti šiame kėgėbistų sąraše. Pagaliau ir mane šalies žiniasklaida pastebėjo!
Tiesa, įdomu – renta kėgėbistui priklauso? Spėju, ,,Respublikos“ leidėjas Vitas Tomkus rentos kėgėbistams nenorės mokėti, pareikalaus pateikti įrodymų, jog jo laikraštyje minimas Vidmantas Šmigelskas esu aš, o ne koks bendravardis bendrapavardis. Šitai truputį liūdina…
Internete radau apibūdinimą, jog paskutinė kėgėbistų sąrašo dalis – ,,žymiausi Lietuvos žurnalistai“. Gera būti tarp kitų žymių kėgėbistų – Edmundo Jakilaičio, Monikos Garbačiauskaitės, Dainiaus Radzevičiaus, Linos Mustafinaitės, Aurimo Perednio, juolab, kad jie už mane pastebimai jaunesni. Dalis jų palūžo ir į KGB užverbuoti dar vaikų darželiuose.
Tarp ,,Respublikos“ skelbtų įtariamų KGB bendradarbių yra 1982 metų gimimo Remigijus Žemaitaitis bei metais už jį jaunesnė Viktorija Čmilytė Nielsen. Kokia turėjusi būti baisi jų vaikystė? Juk ir šie dabartinio Seimo nariai KGB turėjo būti užverbuoti dar ikimokyklinukų amžiaus.
Kuriems galams reikėjo ,,Respublikai“ spausdinti šias nesąmones? Aišku, kad Šmigelskai sąraše atsidūrė tik tam, kad tas sąrašas būtų ilgesnis. Ne mes ten svarbiausi. Lyg ir peršasi idėja, jog ,,Respublikos“ tikslas – parodyti, kad ir visi iki tol spausdinti kėgėbistų sąrašai yra niekiniai. Jeigu šie ,,Respublikos“ sąrašai idiotiški, kodėl ankstesnieji, kitur spausdinti sąrašai buvę teisingi? Viskas, kas buvo pateikta skaitytojams ir dar bus pateikta ateityje, taip pat tik nesąmonės…
P.s.
Kol kas neaišku, koks buvo mano statusas KGB. Jeigu man už nuopelnus davė antpečius, turbūt esu atsargos seržantas. Nepriklausomybės sulaukiau neturėdamas 19-os – tokio amžiaus karininko laipsnį galėjai gauti nebent išgelbėjęs generalinio sekretoriaus gyvybę. Kol kas laikraščiai apie tokius žygdarbius nėra pranešę, tad man save dera laikyti nebent seržantu. Nuo šiol visuomet KGB rezervo kapitonui Viliui Juodeliui atiduosiu pagarbą. Ir vyr. leitenantą Ričardą Sargūną didžiai gerbsiu. O horizonte pasirodžius KGB papulkininkiui Alvydui Žalai, komanduosiu: “Rota, smirno! Diežurnyj po rote – na vychod” (“Kuopa, ramiai. Kuopos budintysis, išeikit!”).
P.p.s
Bet ir ,,niuchą“ turėjo KGB! Surinko į ,,organus” devintame dešimtmetyje šimtus vaikų, kurie užaugę tapo arba žurnalistais, arba politikais! Čia tai selekcija!
