Pusryčiams užteks batono riekės. Jeigu nepames...
Vienas įdomesnių, gyvenant tarp upės ir miško, mano stebėtų paukščių yra kėkštas, kuriuo vaikystėje ir paauglystėje esu pravardžiuotas ir, beje, vieną išgelbėjęs nuo tikros pražūties. Smalsių, labai atsargių paukščių Lietuvoje peri arti 100 tūkstančių porų, čia žiemoja, tačiau pasitaiko ir praskrendančių.
Mano vaikystėje ir paauglystėje nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, o tėvai dirbo ir nelabai laiko turėjo mumis rūpintis. Laiką leisdavome gatvėje, miškeliuose, prasimanydavome visokiausių nesąmonių, žaisdavome karą.
Sutardavome kautis tik išsiskleidusiais kankorėžiais, kurie į karo pabaigą virsdavo ir kas po ranka pakliuvo, dažnai baigdavosi guzais, mėlynėm ir ašaromis, dėl kurių nelabai kam galėdavai skųstis.
Taip kartą mane užspaudė gerokai vyresnis ir tvirtesnis „kovotojas“. Apsiginti negalėjau, tačiau, kai pajutau jo ranką ant savo veido, krimstelėjau… Jis nuo manęs atšoko kaukdamas, o aš kažkodėl buvau pakrikštytas kėkštu.
Tokio paukščio nebuvau matęs, abejoju ar jį pažinojo ir mano bendraamžiai, tačiau pravardė prigijo ilgam.
Kėkštas į mano gyvenimą sugrįžo prieš dešimtmetį apsigyvenus sodų bendrijoje ir žiemomis pradėjus globoti zylutes, žaliukes, bukučius ir kitus mažuosius sodų draugus. Domino ir virš pamiškės ratus sukantys krankliai, vanagai, senvagės balose krykštaujančios gervės, antys, gulbės. Kėkštą į sodą atviliojo gausiai derėti pradėjęs kultūrinis lazdynas.
Autoriaus nuotr.
Lenktyniaudavome, kas pirmas nurinks riešutus. Jų kėkštas prisėdavo ant dirbamos žemės, slėpdavo juos miške. Dabar lazdynai užaugę ir net vieną kitą kekę riešutų užaugina. Užaugo ir brandina giles prieš kelis dešimtmečius mūsų pasodinti ąžuolai, tad jau kelis kėkšto dėka ne vietoje išdygusius ąžuoliukus teko persodinti į mišką. Taip kėkštai kaupia atsargas žiemai, tačiau pamiršta, kur paslėpę, ir taip platina miško augalus. Spalvingi, 30–35 cm ilgio, rusvo kūno, spalvingų sparnų, kurie man asocijuojasi su Estijos vėliava.
Šie paukščiai minta gilėm, riešutais, sėklom, vabzdžiais, kartais paukščių kiaušiniais ir netgi jų jaunikliais. Taigi, plėšrus paukštis, kuris Vokietijoje netgi buvo medžiojamas.
Prisimenu ir vieno anykštėno nuotraukas, kuriose užfiksuota vanago ir kėkšto dvikova, kurią laimėjo kėkštas.
Kėkštus matome nuo rudens iki pavasario, o vasarą jie tarytum išnyksta. Tikri slapukai, nešsiduoda kur lizdas, tačiau pernai rudenį šaižiu riksmu apie save pranešdavo net penki.
Pasak gamtininko, aplinkosaugininko Selemono Paltanavičiaus, be kėkštų girioje nevyksta niekas, jie labai smalsūs, pastebi pasikeitimus, aplanko kirtavietes, triukšmingu tarškimu pasitinka ir palydi nepažįstamus jiems objektus. Gal per tą smalsumą paupės medyje į „žilkos“ gniutulą su šešiais kabliukais įsipainiojusį kėkštą, su į koją įsisegusiu kabliuku, išgelbėjau prieš porą metų.
Pradėjus lesinti paukštelius, beveik kasdien atskrenda ir kėkštas, retai – du. Praskrenda aukštai, tuomet nusileidžia artimesniame medyje, apsižvalgo, nusileidžia ant lesyklėlės stogo, pasižiūri, ko ten yra, tuomet nušoka ant sniego ir tik tuomet išdrįsta lįsti į lesyklėlę. Ką nors patvėręs, neatsigręždamas lekia į mišką.
Kuniškių gaidys apie kuniškių gaidį.
Kėkštas tai įra kūrtynis paukštis.