Kėkštas tapo žvejo auka

Prie Šventosios upės, ties „Elmos“ sodų bendrija, į aukšto alksnio šakose paliktą ilgą žvejybinio valo galą su šešiais kabliukais įsipainiojo kėkštas. Paukštį pavyko išgelbėti, tačiau tam prireikė dviejų žmonių pagalbos, po kurios kėkštas nuskrido į mišką.

Saulėtą popietę iš sodo patraukiau link Šventosios upės – ten, kur taip neseniai maudytasi. Bežiūrint į upės tėkmę, svarstant, kiek čia vanduo bus pakilęs, net krūptelėjau nuo šaižaus riksmo.

Virš galvos, alksnio šakose, blaškėsi man gerai pažįstamas paukštis – kėkštas. Ne iš karto sumojau, kas jam atsitiko. Tik kai pavargęs ant šakos pakibo žemyn galva, supratau, kad įsipainiojęs į medžio šakose nepatyrusio žvejo nutrauktą ir paliktą valą.
Pasiekti paukštį nebuvo taip paprasta. Šiaip taip įsilipęs į medį, nulaužiau šaką su kėkštu ir nusileidau žemyn. Paukštis blaškėsi, gynėsi kaip įmanydamas, snapu kirto į rankas, tačiau man pavyko jį paimti į vieną ranką, o kita tikėjausi jį išlaisvinti.

Iš karto supratau, kad nepavyks, nes jo kojos buvo apraizgytos valu, o į kojytę giliai įsmigęs kabliukas.
Parskubėjau namo, o kėkštas, nutvėręs mano pirštinę, aprimo, laikė ją snape iki namų.
Į pagalbą pasikviečiau žmoną Romutę, kuri su kosmetinėmis žirklutėmis sukarpė valą, ištraukė kabliuką, praplovė žaizdelę vandenilio peroksidu ir sutepė gydančiu tepalu. Kantriai iškentęs „operaciją“, kėkštas nuskrido į mišką.

Spalvingi, grakštūs paukščiai mus, gyvenančius sode, džiugina ištisus metus.
Juos nesunku pažinti iš šaižaus riksmo, tačiau teko įsitikinti, kad jie moka pamėgdžioti ir kitų paukščių balsus. Lenktyniaujame su jais, kas pirmas nusiskins riešutus, kurių jie prisėja darže ir jau ne vienas lazdynas užaugo iš jų paslėptų ir užmirštų riešutų.

Žiemą jie dažni svečiai lesykloje ir tik vasarą prapuola, tarsi jų nė nebūtų. Jie tikri slapukai, kol peri ir augina vaikus.
Kai išskleidžia sparnus, jų spalvos man primena Estijos vėliavą.