Šiemet, minint 1863 m. sukilimo 150–ąsias metines, Anykščių muziejus rajono moksleiviams ir visuomenei pasiūlyė keliauti sukilėlių takais maršrutu: Anykščiai–Vosgėliai, Teresboras–Debeikiai–Papšiai–Žalioji–Svėdasai–Šimonių giria–Troškūnai.
Štai šios kelionės legenda.
Šventoriuje skaitytas
manifestas
Valandėlę pasižvalgome Anykščiuose. Naujosios bažnyčios vietoje stovėjusiame senajame šventnamyje, užėjus sukilėliams, buvo perskaitytas sukilimo manifestas, po to jų vadas kunigas Antanas Mackevičius paprašė kleboną paruošti sočius pietus, lankėsi klebonijoje.
Vėliau abu Anykščių kunigai – Ferdinandas Stulginskis ir Jonas Radavičius – buvo caro valdžios areštuoti, apkaltinti, kad visus metus ragino parapijiečius eiti į sukilėlių gretas, įkalinti.
Sukilimo rėmėjais buvo poeto, vyskupo Antano Baranausko broliai
Senajame Okulčiūtės dvarelyje tarp grindų buvo įrengtas sukilėlių ginklų sandėlis, čia rinkdavosi apylinkės bajorai. Prisidėjo prie sukilimo ir Antano Baranausko broliai – sukilimą rėmęs Jonas ir jame dalyvavęs Anupras buvo suimti ir tremtyje išbuvo 12 metų, o sugrįžę tiems metams atminti sodyboje pasodino 12 beržų, kurių trys tebežaliuoja iki šiol.
Sibire mirė Klemensas
Kairys
Prie A. Baranausko klėtelės, gaubte yra saugomi poeto bičiulio kun. Klemenso Kairio liturginiai reikmenys – dailus kryžius ir žvakidės.
K. Kairys už prielankumą sukilėliams, pas jį buvo surasti valdžiai nepalankūs laiškai, buvo areštuotas ir išsiųstas į Sibirą, kur vos metus pavargęs mirė.
Ties Debeikiais kovėsi su
kazokais
Toliau kelionė automobiliu, plentu Svėdasų link. Stabtelim Vosgėliuose.
Čia 1863 m. rugsėjo 26 dieną sukilėlių būrys, vadovaujamas buvusio Petrapilio technologijos instituto studento, Vitebsko gubernijos bajoro, 23 metų smarkuolio Povilo Červinskio, kartu su Aleksandro Maleckio vyrais surengė pasalą, į kurią pakliuvo iš Anykščių vykstanti caro armijos gurguolė. Netikėtai užklupti rusai spruko palikdami 6 žuvusius bei į nelaisvę pakliuvusius du sužeistuosius. Sukilėliai paėmė 5 štucerius – karabinus, baltinių, drabužių, 20 kailinių ir keletą pūdų duonos.
Spalio 31 d. P. Červinskis ties Debeikiais kovėsi su kazokų daliniu ir jį lydėjusiais pėstininkais.
Teresboro palivarke
stovyklavo 2 500 sukilėlių
Plentu keliaujame tolyn – iki Leliūnų. Tuomet posūkis kairėn, neprastu laukeliu pasiekiame Romuldavos girios pakraštį, dar šiek tiek pavažiuojame ir išlendame į šviesią laukymę, kur kadaise buvo Teresboro palivarkas.
Čia 1863 m. balandžio pabaigoje, gegužės pradžioje 10 dienų stovyklavo bene 2 500 sukilėlių, vadovaujamų Zigmanto Sierakausko ir Antano Mackevičiaus. Sukilėliai planavo tolimesnius veiksmus, savo pajėgas suskirstė į 9 batalionus, kuriuose buvo po 6 plutonus – keturi ginkluoti šaunamaisiais ginklais, o kiti du – dalgiais ir durtuvais, rengė kovines pratybas.
Dalgininkai, sudaryti tik iš valstiečių, buvo uniformuoti – pilkomis sermėgomis, juodomis kepurėmis, šikšnos diržais ir labai mėgo pratybas, mat visos komandos buvo duodamos lietuvių kalba.
Pasak sodiečių, sukilėliai įsirengė bene 7 kalves, kuriose tiesino dalgius, liejo kulkas. Pažiūrėti į lietuvišką kariuomenę atvykdavo apylinkės žmonių, kai kurie įsijungė į sukilėlių gretas.
Nujautė liūdną sukilimo galą
Zigmantas Sierakauskas 26 metų buvęs caro armijos karininkas, šviesiaplaukis, ūsuotas, ant galvos užsidėjęs „konfederatkę“ – keturkampę kepurę su snapeliu, apsivilkęs batorkasu žalia apykakle, bronzinės spalvos apsiaustu – kapota ir rusiškomis kariškomis kelnėmis. Liesas, savo išvaizda nežadino entuziazmo, tačiau pakilimo kupinomis kalbomis apie nežemišką laimę būsimoje laisvoje Lietuvoje, Lenkijoje neabejotinai žadino liūdnas lietuviškas sielas. Susimąstęs žvelgė į miglotas tolumas, jau tada visą savo kompaniją laikė riteriška rapsodija su tragiška pabaiga.
Aknystų koplyčioje ilsisi
sukilimo “baltųjų” iždininkas
Sukame per Leliūnus Debeikių link.
Stabtelim prie senojo valsčiaus pastato, kur buvo užsukę ir sukilėliai, čia jie sunaikino valsčiaus dokumentus, ir pastovime prie paminklo pokario partizanams miestelio centre. Ir jie žuvo už tėvynę. Plentu riedame tolyn, dešinėje medžių žalumoje skendi Aknystų dvaras, aplenkiame jį. Sukame keliūte prie Papšių kapinaičių.
Po senmedžiais rymo akmens mūro koplyčia, susirandame šalia gyvenantį žmogų, jos raktininką. Parodo namuose (baiminamasi vagių) saugomą koplyčioje buvusią šv.Antano skulptūrą.
Čia vyksta šio šventojo atlaidai. Žengiame į koplyčią laiptais, po to leidžiamės į rūsį, kur kriptose ilsisi Aknystų dvaro ponų Jelenskių giminės palaikai. Romualdas Jelenskis mirė nepalikęs palikuonių, o savo Aknystų dvarą užrašė iš Mozūrijos kilusiam brolvaikiui Antanui Jelenskiui. Šis jaunuolis, demokratinėmis ir tautos laisvės bei valstybingumo idėjomis užsikrėtęs, priklausė 1863 m. sukilimo aukščiausiai „baltųjų“ partijos vadovybei Vilniuje, kuri rinkdavosi posėdžiauti jo namuose.
Taryboje dar buvo 5 asmenys, jis ėjo iždininko pareigas, pasak amžininkų, buvo neryžtingas, bet labai mylėjo savo kraštą ir finansiškai rėmė kovojančius už laisvę. Sukilime su ginklu nedalyvavo, bet caro valdžios buvo areštuotas. Nuteistas 15 metų ir išsiųstas į kasyklas prie Irkutsko. Vargo tremtyje, dvarus konfiskavo.
Išėjęs į laisvę A. Jelenskis gyveno Krokuvoje, o palaidotas buvo Papšiuose. Galima tik pagalvoti, koks nelengvas buvo balzamuoto kūno pargabenimas į tėvynę.
„Už žmogiškas žmonių teises, už mūsų ir jūsų laisvę“
Žalioji. Rekonstruotas, bet jau nebeoriginalus Vaižganto tiltas. Užsukame į kaimelį, stabtelim prie Nepriklausomybės dešimtmečiui 1928 m. ūkininkų Rimkų pastatyto paminklo.
Riedame žalių pušynų apgobtu plentu Svėdasų link, suspindi linksmai kaip svėdasiškio akis Alaušo ežeras, švysteli pakrantėje įsikūrusio miestelio bažnyčios bokštai. Užeiname į šventorių, ten kur balta kaip gulbė mūrinė varpinė.
Tai ji buvo statoma tais tolimais 1863 metais, darbai ėjo pabaigos link, o kun. A. Mackevičius, barzdotas 35 metų vyras su kardu prie juostos ir už diržo užkištu pistoletu, užsilipo ant pastolių ir ugninga kalba kvietė susirinkusius svėdasiškius jungtis prie sukilėlių. Svėdasiškiai impulsyvūs, laisvę mylintys, stojo į sukilėlių gretas.
Kun. A. Mackevičius mokėjo įtikinti, mat buvo mokytas ir išmintingas vyras. Būdamas dvylikos metų ir trokšdamas mokslo pėsčias iš Tytuvėnų nuėjo į Vilnių, ten pasimokęs gimnazijoje bene dvejus metus studijavo Kijevo universitete. Matydamas sunkią baudžiavoje vargstančių valstiečių dalią ir norėdamas būti arčiau liaudies, įstojo į Varnių kunigų seminariją, tapo kunigu. Paberžėje kunigavo 8 metus, ten subūrė kelių šimtų vyrų būrį ir patraukė į sukilimą „už žmogiškas žmonių teises, už mūsų ir jūsų laisvę“. Prieš mirtį, jau būdamas priešų nelaisvėje, rašė: „Lietuvių tauta – darbšti ir sąžininga, religinga, todėl ji verta mano gyvybės. Aš laukiu tarsi atpildo savo tautos laisvės“.
Svėdasų šventoriuje stovi tautodailininko Stanislovo Karanausko sukurtas ąžuolinis paminklas kun. Antanui Mackevičiui. Sukilimo didvyris jaunuolio veidu, žemiau skydas su sukilimo ženklu – lietuviškąja Vytimi, lenkišku ereliu ir gudiškuoju angelu, stogelį vainikuoja sukryžiuoti dalgiai.
Varpų “karą” tarp Svėdsų ponų užbaigė sukilimas
Senojoje Svėdasų varpinėje nuo seno buvo Petrikinės dvaro pono Ignoto Daugėlos dovanoti bene trys nedideli varpai. Skambinant gailiai jie skambėdavo, tarsi aukotojo vardą kartodami: „Ignacij Daugela, Ignacij Daugela…“.
Svėdasų dvaro ponas, grafas Marikonis nupirko labai didelį varpą, kurį pakabino varpinėje aukščiau minėtų varpelių. Didysis varpas savo gaudesiu nustelbdavo mažuosius, po plačią apylinkę aidėjo: „Marikooon, Marikooon…“ Senutėlė varpinė neatlaikė svorio varpų, įskilo, didysis varpas su trenksmu krito žemyn sutreškindamas mažuosius varpelius.
Po šio įvykio ponai mirtinai susipyko, net melstis važiuodavo ne į Svėdasus, bet vienas į Kamajus, o antrasis į Salas. Tik stoję į sukilėlių gretas abu ponai susitaikė, vardan tėvynės pamiršo nuoskaudas ir paspaudė vienas kitam ranką.
Troškūnų bernardinai
nedraudė giedoti valdžiai
nepatinkančių giesmių
Riedame į Šimonių giria, joje surasdavo prieglobstį ir sukilėliai, ir pokario partizanai, bet sukilimą menanti tėra išlikusi Plačioji linija. Nestojame, stabtelim tik prie gražiosios Mikierių kilpos, idant dar kartą įsitikintumėm, kokia graži mūsų tėvynė. Per Andrioniškį, pro Latavą išlendame į Panevėžio plentą ir pasiekiame Troškūnus.
Senoji bažnyčia ir vienuolynas mena sukilimo laikus. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius 1864 metų gruodžio 11 dieną gavo generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo raštą, bylojantį, kad Troškūnų vienuoliai bernardinai nedraudė savo bažnyčioje giedoti valdžiai priešingų giesmių.
Sukilėlių vyresnysis Mineika 1863 m. gegužės 6 d. užėjo į vienuolyną ir buvo priimtas, tuo metu bažnyčioje pastebėti keturi ginkluoti sukilėliai. Todėl Troškūnų vienuolynas, kaip žalingas valdžiai, yra uždaromas, o vienuoliai išsiunčiami: du į Palėvenę, penki į Agluoną, penki į Kretingą, o tėvas Nagrodzkis maršalkai Komarui prašant perkeliamas į Raguvėlės dvarą, kur yra bažnyčia. Troškūnų bažnyčia perduodama administruoti kunigams pasauliečiams.
Pasidairę po vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią, pasimeldę prie stebuklingojo Marijos Rožančiaus karalienės paveikslo sugrįžtame į Anykščius.
