Į interneto skaitytojų klausimus atsako fotografas Alfredas Motiejūnas.
– Nuostabu… O Andrikonis – tai tikras McCartney.
-Vilius Andrikonis nuotraukoje su pirmąja Anykščiuose elektrine gitara. Tai išties reklaminė ansamblio klipo nuotrauka.
-Oi kiek pažįstamų veidų: Kestas,Aldute,Vilius,Žiogas,aa,Dumanas, ir rimukas po „Pirmyn į komunizam!!! Cha cha.
– Visi personažai man gerai pažįstami. Ir nebūtinai šiandien jie eina komunizmo keliu…
– Jūs kiek pamokinot mokinių, Jūsų dėka susipažino su fotografavimu, kokia esmė ir prasmė Jūsų mokymų, kokių svajonių išsipildymo laukiate ar siekiate, kokią Anykščių ateitį galite „išburti”, kokiais tikrais žodžiais galite apsakyti šiandien savo praėjusio laiko archyvą, kokia pati nepatogiausia buitinio „nuotraukavimo“ situacija ?
– Dėkui. Mokinių fotobūrelyje labai kūrybingų, savitų per 12 gimnazijoje darbo metų turėjau nemažai, manau, kad jų bus ir ateityje. Tai Eglė, Vytautas, Marija, Uršulė, Ieva, Faustas, dvi Viktorijos, Domas, Dorita, Rasa, Artūras, Miglė, Lijana ir dar daug daug vardų galėčiau sakyti. Jie skynė laurus respublikiniuose moksleivių konkursuose. Anykščiai jų dėka visada konkuravo su Vilniaus, Kauno jaunaisiais fotografais.Dabar Anykščius garsina Gabrielė, Lidija, Rimgailė. Norėčiau pasigirti, kad ir Tadas buvo mano mokinys. Deja, konkursus laimėdavo ir be mano patarimų.
Prasmė dirbti ir fotografuoti su jaunimu – didžiulė. Manau, kad aš juos ne tik mokau, bet ir pats tobulėju. Vaikams tereikia pametėti kokią nors idėją ir dauguma stengiasi ją išpildyti. Žinoma, savitai, nebūtinai pagal mano vaizduotę. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi jais visais.
– Sveikinu Alfredą su puikia paroda. Sveikinu ir „Anykštos ” kolektyvą su puikiu „Anykštijos meno albumu”. Jau kiek kartų žiūrėjau Alfredo fotografijas ir dar daug kartų žiūrėsiu. Kas kartą kiekvienoje fotografijoje atrandu vis naujų reišmingų detalių pasimokymui. Taigi – Anykščių kraštas ne tik rašyta, bet ir fotografijos raide didžiuotis gali. Pamenu laikus, kai Alfredas krepšinį žaidė, pamenu jo žaidimo stilių, garbanotus tankius plaukus. O štai dabar atmintyje ir jausmuos liks žavus fotografinis stilius.
– Ačiū! Manau, kad „Anykštijos meno albumas“ geras ir puikiai įgyvendinamas „Anykštos“ projektas. Tikiuosi jame pamatyti dar daug įdomių veidų ir neatsisakau ateityje parodyti daugiau savo nuotraukų. P.s. Krepšinį žaisčiau ir dabar, tačiau prieš metus pastebėjau, kad aikštelė tapo didesne, kažkas aukščiau pakabino krepšį, linijas per storai išdažė, o kamuolys ne visada būna apvalus. Metai…
-Šaunuolis! Sėkmės! Kokie artimiausi planai. Kokia paroda pradžiuginsi, o gal solidžiu fotografijos albumu?
– Keletas parodų skaitmeniniame formate jau yra paruoštos. Tai būtų „Šviesa“(gamtos etiudai), ciklas „Fotopamokose“, kuriame yra nuotraukos iš gimnazijos fotopamokų metu rengiamų mini fotokonkursų, kuriuos sugalvoja mokiniai arba pasiūlau aš. Pavyzdžiui, „Kampas“, „Laikas“, „Garsas“, „Sumauta diena“ ir t. t. Per mokslo metus įvyksta apie 10 tokių konkursų. Taip pat yra paruošta paroda apie Anykščių sąjūdžio istoriją. Ir tęsiu ciklą „Išeinantys“. Deja, kad darbai virstų materialiu kūnu, (paroda, albumas) atsiremia į mano finansines galimybes.
-Esi tikrai geras fotografas, fotomenininkas, sakyčiau, ne iš kukliųjų. Ar tebemanai, kad esi kiečiausias Anykščių fotografas (Išskyrus I. Girčį)?
– Tikrai esu ne prasčiausias fotografas Anykščiuose. Kad esu „kietas ar fotomenininkas“ – šie žodžiai ne iš mano lūpų. Izidorių Girčį ir mane skiria 52 metai. Jis daugiau reportažistas, o aš – portretistas, novelistas. Nelyginami dalykai, nes gyvename visiškai skirtingose epochose. Net ir fotoaparatūros atžvilgiu… Čia tema ilgam pasisėdėjimui.
– Čia nuotraukos iš negatyvų. Akivaizdu, kad buvai tobulai įvaldęs juodai baltą fotografiją, tačiau su spalvota, matyt, nekas. Prieš du dešimtmečius spalvotos ir tavo darytos vestuvių fotografijos išblukę, pageltusios, vos žmones atpažinti. Ką atsakytum į tai?
– Spalvas skiriu. Deja, prieš 20 metų, ne tik aš, visi, dirbome su tarybinėmis medžiagomis. Labai džiaugdavomės gavę ORWO (Vokietijos Demokratinės Respublikos) firmos juostelių. Spalvos įteikiant klientui nuotraukas būdavo nepriekaištingas, tačiau po kiek laiko spalvos imdavo blukti. Žinoma, ir šiuolaikinės fotomedžiagos nėra atsparios šviesai ir drėgmei. Siūlau padaryti eksperimentą:paimkite dvi lygiai tokias pačias nuotraukas iš fotolaboratorijos ir vieną laikykite albume, o kitą padėkite ant saulėtos palangės. Po pusmečio ant palangės gulės išblukęs popierėlis arba spalvos bus iškraipytos. Dar liūdnesnis likimas laukia nuotraukų, darytų rašaliniais spausdintuvais ir naudojant „pilstukinį“ rašalą. Su „Kodak“ ar „Fuji“ fotomedžiagomis pradėjau dirbti 1995 metais. Fotografijos albume iki šių dienų be pakitimų. Siūlau užeiti į svečius, gal rasime išeitį ir atstatysime spalvas.
– Koks buvo tavo pirmasis fotoaparatas? Kuo fotografuoji dabar?
– Pirmas fotoaparatas buvo „Smena 6“, dabar fotografuoju profesionalia „Nikon“ aparatūra. Tarp jų buvo apie 20 skirtingų aparatų.
– Nuostabios nuotraukos. Malonu į jas žiūrėti. Sėkmės Jums. Norėčiau Jūsų paklausti, gal kartais galima įsigyti vieną iš čia eksponuojamų nuotraukų. Būtų didelis dėkui.
– Galima. Viskas galima. Fotoateljė Jablonskio g. 3. Tel. 8(612) 96363. Lauksiu!..
– Nuostabios fotografijos! Kaip manote, kodėl juostinė fotografija yra tokia ypatinga, net ir šiais laikais? Gal tai proceso žavesys, nežinomybė ir klaidos galimybė. Ir išvis ar galima palyginti skaitmeninę su juostinę fotografiją, ar kažkuri iš jų gali būti geresnė?
-Apie juostą ir skaitmeną galime kalbėtis labai ilgai. Apmąstymui galiu pasakyti, kad geriausios fotojuostos taškų skaičius buvo ir yra apie 60 – 80 milijonų taškų (savaime suprantama, juostą skenuoti reikia profesionaliu skeneriu). Dabartinių skaitmeninių mėgėjiškų fotoaparatų – 12 – 24 mln. Profesionalūs fotoaparatai šią valandą siekia 24 – 48 mln. Tik laiko klausimas, kada juosta bus pralenkta. Juosta turi savo ypatingą „plastiką ir grūdą“. Viskas priklauso nuo tos juostos IŠRYŠKINIMO.
– Puikus žmogus,tai ir nuotraukos puikios.Ačiū.
-Ačiū!…
-Alfredai, aš ne pirmą kartą matau močiutės nuotrauką , bet ji ilgam prikausto žvilgsnį ir primena vaikystę
– Tiesiog smagu dėl tokio nuotraukos poveikio ir užsitęsusios vaikystės.
– Ačiū už geras senas nuotraukas! Sėkmes ir sveikatos linkiu! (norisi daugiau nuotraukų pamatyti…)
– Ačiū!…Turėkim vilties.
– Įdomu, ar fotografuotus nuotraukų „herojus“ teko daugiau sutikti, ar palaikote su jais ryšį? Kas Jums geriau – fotografuoti pažįstamus ar nepažįstamus žmones? Kokie abiejų variantų pliusai ir minusai?
– Daugumą nuotraukų personažų aš labai gerai žinau, nes jie mane lydi nuo vaikystės. Fotografavimas pažįstamų ar pirmą kartą matomų žmonių žinoma, kad egzistuoja. Tačiau fotografavimo eigoje riba išnyksta.
P.S. Lengviausia fotografuoti apleistame miške senus kelmus – pretenzijų sulaukti neteko.
