Kiaulės Piktagalyje nebesmirda, belieka kaimo pavadinimą pakeisti į Kuniškius

Vos už kelių kilometrų nuo Anykščių esanti Piktagalio gyvenvietė, regis, labiau autonomiška nei šalia miesto įsikūrę Naujieji Elmininkai ar Ažuožeriai.
Kaimuke – net dvi parduotuvės, kurios yra ir savotiški klubai. „Anykštai“ užsukus, vienoje jų kalbėjosi moterys, kitoje – vyrai prie butelio alaus skaitė laikraščius. Dvi parduotuvės, lyg ir ženklas, kad Piktagalys gyvas, o aktyvios kaimiečių pastangos pakeisti kaimo pavadinimą byloja ir apie visuomeninį aktyvumą.

Yra ir parduotuvė, ir
parduotuvė – baras

Užėjęs į vieną iš Piktagalio parduotuvių ir prisistatęs, buvau pakviestas prisėsti. Šalia prekybinės salės – pardavėjos (ji ir parduotuvės savininkė) „ofisas“. Man užsukus į parduotuvę šeimininkė jau turėjo vieną viešnią, kiek vėliau atėjo ir antroji. Moterys nei už ką nesileido fotografuojamos, tačiau bendravo mielai. Pasak pašnekovių, kaimas lyg ir susiskirstęs į dvi dalis – tikrieji vietiniai, kurie dirba (arba nedirba) Piktagalyje ir tie, kurie kasdien važinėja į darbą Anykščiuose. Šitie, važinėjantys, parduotuvei naudos mažai duoda, apsiperka jie Anykščiuose ir pas vietinius prekybininkus užbėga tik kokios užmirštos nusipirkti prekės. Pardavėja kalbėjo, jog geriausi pirkėjai – pensininkai, deja, jie linkę anksčiau ar vėliau numirti. Pasak moters, parduotuvė didelės naudos nedavė ir ankstesniais metais, o alkoholio prekybos laiko ribojimas dar labiau sumažino apyvartą ir tuo pačiu pajamas.
Moterys dėstė negirdėjusios, kad kas Piktagalyje būtų pradėjęs varyti naminę degtinę, ir dešimtajame dešimtmetyje naminukė šiame kaime nebuvo populiari, tiesa, pilstuko „taškų“, kol policija ir valstybinės degtinės kainų politika jų nesunaikino, buvo ne vienas.
Išėjęs iš parduotuvės klapteliu bibliotekos duris. Užrakinta. Vėliau, redakcijoje atsiverčiau internetinį Anykščių bibliotekos puslapį ir išsiaiškinau, kad į Piktagalio biblioteką norėjau patekti likus kelioms valandoms iki jos darbo pradžios – ši įstaiga dirba tik nuo 15 iki 19 valandos, ir tik darbo dienomis.
Antroji Piktagalio parduotuvė, ne šiaip parduotuvė, o parduotuvė-baras. Tokio tipo parduotuvei Aurelijaus Verygos blaivybės politika negalioja, joje alaus legaliai gauti gali ir anksti ryte, ir sekmadienio vakarą. Taigi, aiški priežastis, kodėl pirmajai Piktagalio parduotuvei A.Verygos įstatymas yra ypač skaudus – norintys atsipagirioti iki dešimtos ryto eina pas konkurentus.
Už poros žingsnių nuo parduotuvės-baro prekystalio – mediniai stalai. Už vieno iš jų su alaus buteliais sėdėjo du vyrai. Matyt, vyrai inteligentiški – vienas jų skaitė „Vakaro žinias“, kitas – „Anykštą“.
„Jūs iš „Anykštos“? Einam pas mane, parodysiu, kaip gyvena šeima, auginanti penkis vaikus“ – mano pasitenkinimą „Anykšta“ sustiprino į parduotuvę užėjęs naujas pirkėjas. Artūras Pušečkinas neslėpė, kad jis dar prieš vidurdienį atėjo išgerti alaus, sakė nėra jam ko gėdytis, turi darbą, bet tądien jam atostogos. Su pašnekovu pėsti nužingsniavome iki jo namuko: beveik ideali tvarka ir švara, namuose sukinėjasi šeimininkė, o visi vaikai iškeliavę į mokyklą. Krosnys, o ir pats namukas suklypęs. Vyras aiškino, kad jis įsivedė vandentiekį, pirko hidroforą, tačiau nenori daugiau investuoti, nes namelį savivaldybė iš kažko nuomoja ir jo šeimynai leidžia jame gyventi. A.Pušečkinas pageidavo, kad valdžia išpirktų namelį iš savininkų ir jo šeimai jį suteiktų kaip socialinį būstą. „Pats jį nusipirkit, taip bus dar paprasčiau“. – pasiūliau. Pašnekovo mano idėja nesudomino.
Pirmojoje parduotuvėje moterys prisiminė kolūkio laikus, „Švyturio“ kolūkio pirmininką Kęstutį Žygą bei kolūkio architektu dirbusį Kęstutį Indriūną. Pastarojo prieš tris dešimtmečius projektuoti Piktagalio mažosios architektūros elementai stovi iki šiol – prieš kaimą stovi stilizuotas kryžius, pačioje gyvenvietėje – pavėsinė, pašto dėžučių konstrukcijos. Tiesa, prie parduotuvės pastatytas simbolinis Švyturys suiro, tačiau pavėsinė dabar ne tik graži iš išorės, bet ir patogi iš vidaus – į ją kažkas atitempė seną lovą.

„Alytnamiai“ yra gerai

„Anykštos“ pakalbintas K. Indriūnas sakė neprisimenąs, kokia jo oficiali pareigybė buvo „Švyturio“ kolūkyje. „Matyt, kažkaip kitaip, ne architektu buvau įvardintas. Kolūkio pirmininkas K.Žygas buvo labai pažangus, man leido projektuoti ir mažąją architektūrą, ir žaliuosius plotus, ir gyvenamųjų namų kvartalus. „Švyturio“ kolūkis buvo turtingas, vadinamasis kolūkis -milijonierius. Pirmininkas norėjo, kad Piktagalys būtų toks pat gražus, kaip pavyzdinė pamario gyvenvietė Juknaičiai“. – kalbėjo K.Indriūnas.
Architektas darbą „Švyturio“ kolūkyje susiieškojo pats. Jam ir kitam jaunam kolūkio specialistui, statybos inžinieriui Raimondui Namajuškui buvo skirtas „alitukas“. Taip kelis metus viengungiai vyrai kartu ir gyveno. Į kaimo vakaruškas K.Indriūnas sakė neidavęs, į bendruomenę neįsiliejo. Jaunieji „Švyturio“ kolūkio specialistai laisvalaikį leisdavo Anykščiuose arba važiuodavo į didesnius miestus.
K.Indriūnas aiškino, kad Piktagalio, o ir visos Lietuvos kaimų „alytnamių“ kvartalai – vizualiai pozityvus dalykas. „Ar geriau, kai vienas šalia kito dygsta gražūs namai? Vienas gražus – kitas dar gražesnis. Net kai kiekvienas atskiras statinys atrodo pakankamai padoriai ar net gražiai, kvartalo visuma dažniausiai būna išdarkyta“. – kalbėjo K.Indriūnas.

Būsto kainas numušė
kiaulių kvapai

Anykščių seniūnas Eugenijus Pajarskas pats gimė Piktagalyje, kuris dabar priklauso Anykščių seniūnijai. Seniūnas kalbėjo, kad tarybiniais metais augant kolūkiui reikėjo darbo rankų, todėl į kaimą privažiavo daug naujų kolūkiečių. Pasak seniūno, senieji piktagaliečiai atsimena, kuris čia vietinis, kuris atvykėlis. Bet, pasak E.Pajarsko, dabar jau nebegalima įvertinti ar suskirstyti, jog iš Piktagalio kilęs žmogus būtinai yra tvarkingas, o atvykėlis – būtinai „pijokas“.
„Piktagalys, kaip ten bebūtų, priemiestinė gyvenvietė. Namus ten įsigijo ir anykštėnai. Kai kurie namai ir po kelis kartus parduoti“.- aiškino E.Pajarskas.
Visai šalia kaimo, buvusioje „Švyturio“ kolūkio gamybinėje bazėje veikia UAB „Anykščių agrocentras“ grūdų elevatoriai bei Vlado Gindrėno šeimos valdomos kiaulidės. Nuo kiaulidžių, žinia, paprastai sklinda ne rožių kvapas. Kiaulidžių kvapai, seniūno nuomone, turėjo įtakos ir nekilnojamojo turto Piktagalyje kainai. Tiesa, pastaraisiais metais kiaulidžių smarvė yra mažesnė.
Kiaulidės, grūdų elevatorius ir keli stambūs ūkininkai Piktagaliui sukuria tiek darbo vietų, kad kaimas galėtų net plėstis. Tačiau įmonės ir ūkininkai tarp vietinių dažnai neberanda tinkamų darbuotojų ir žmonės pas juos į darbą važiuoja iš Anykščių miesto ar kitų vietovių.
Jau neaišku, kiek metų vyksta diskusija, ar Piktagalys tikrai yra Piktagalys ar visgi Kuniškiai. Tarybiniais metais kaimų pavadinimai ir kaimų ribos keistos neatsižvelgiant į gyventojų pageidavimus, o paskui žmonės ėmė piktintis. Dabar visa centrinė kaimo dalis yra Piktagalys, tačiau, gyventojams pageidaujant, jau parengti dokumentai ir didžioji Piktagalio dalis bus pervadinta Kuniškiais. Tiesa, liks šiek tiek ir Piktagalio, pravažiavus kaimą, pasukus kairėn į žvyrkelį, prasidės naujas Piktagalys. Už to posūkio, regis, tik keli namai…