Ugniagesiai gelbėtojai dažnai susiduria su žmonių žūtimis. „Gyvenimą nuo mirties kartais skiria tik akimirka. Gelbėti gyvybę, tai tarsi laikyti tarp pirštų ploniausią siūlelį… Būna, kad žmogus dar gyvas, kvėpuoja, žvelgia tau į akis, o minutė kita – ir jo gyvybė užgęsta. Skaudžiausia, kad žmonės kartais jos visai nevertina“, – sako Anykščių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos vadas Mantas Bagdzevičius.
Gelbėti į nelaimę patekusiųjų gyvybes jam tenka ir darbe, ir ne tarnybos metu. Prieš keliolika metų jis iš rūsio išnešė vos dūmuose neužtroškusią moterį, o prieš kelis metus, kilus gaisrui daugiabutyje, išgelbėjo vaikino gyvybę. Pasak jo, geras jausmas, kai žinai, kad žmogaus gyvenimas tęsiasi.
Visai neseniai M. Bagdzevičiui, taip pat ne tarnybos metu, teko gaivinti iš vandens ištrauktą vyrą. „Mane pakvietė, nes žinojo, kad galiu padėti. Gaivinau. Į talką netrukus atskubėjo paramedikas, po to gaivinimą tęsė atvykę medikai, bet išgelbėti žmogaus, deja, nepavyko,“ – apgailestaudamas sako jis.
Per 13 darbo priešgaisrinėje apsaugoje metų M. Bagdzevičiui teko susidurti su daugybe beprasmiškų žūčių ir gaisruose, ir vandenyje. Beje, kelis metus Vilniuje jis yra dirbęs ir gelbėtoju naru.
Pasak Manto, iš tiesų gan dažnai žūstama dėl neatsargaus elgesio: „Manau, kad kiekvienas turi jausti atsakomybę už savo gyvybę ir sveikatą. Viskas labai paprasta, jeigu esi pavargęs ar turi sveikatos problemų, neplauk ir nenerk į vandenį. Jau nekalbant apie tai, kad jokiu būdu negalima to daryti išgėrus. Kiekvienas turime galimybę pasirinkti. Deja, dar daugelis renkasi riziką, pervertina savo jėgas, manydami, kad yra geriausi plaukikai. Tokie pasirinkimai – tiesus kelias į mirtį“.
Kas suformuoja tokį požiūrį? „Daug ką atsinešame iš vaikystės. Jeigu niekas nemokė saugaus elgesio, jeigu neatsargiai elgtis buvo įprasta, taip dažniausiai elgiamasi ir suaugus, – teigia M. Bagdzevičius. – Todėl labai svarbu, kad vaikas išsiugdytų savisaugos instinktą. Beje, vaikai dažniausiai nuskęsta tada, kai maudosi vieni, be suaugusiųjų priežiūros. Todėl labai svarbu pasirūpinti jų saugumu. Vaikui būtina paaiškinti, kodėl negalima plaukti toli, kuo rizikuojama šokinėjant į vandenį nežinomose vietose. Ir tai daryti reikia ne kartą, o nuolat primenant.“
Mantas neslepia, kad gelbėjimo darbai visada yra didelis iššūkis. Be to, jų metu kiekvienam iš ugniagesių tenka ir sunki atsakomybės našta, ypač kai išgelbėti nepavyksta. Pamainos vadas pasidžiaugia, kad visada gali pasikliauti savo pamaina. Labiausiai jiems linkėtų, kad gelbėdami kitų gyvybes, jie patys jų neprarastų.
