Kino konteineris neaplenkė Anykščių

Anykščiuose šiuo metu veikia nuo pat praėjusių metų lapkričio po Lietuvą keliaujanti kilnojama paroda – kino konteineris, skirtas kino teatrų Lietuvoje istorijai, didiesiems virsmams 1939, 1940 ir 1944 metais pažinti ir suprasti. Užrašu „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“ papuoštas, tamsiais mirgesių potėpiais išpieštas buvęs jūrinis, bene dvylikos metrų ilgio, keturių tonų talpos biriųjų krovinių konteineris, viduje – su daugybe įdomių paveikslėlių ant sienų, keletu mažesnių ir dviem didesniais ekranais, pagyvino Anykščių gyvenimą pačiose miesto šventės išvakarėse. Keistąjį konteinerį atlydėjo ir visuomenei naudoti perdavė performanso sumanytoja Sonata Žalneravičiūtė.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus mokslinė darbuotoja Sonata Žalneravičiūtė – aistringai ir įtikinamai kalbanti, gestikuliuojanti, šviesaus kinematografiško veido, fotogeniška, nedidukė ir simpatinga moteris. Kartu su srautu besiliejančiais teiginiais skleidėsi ir klausimai. Ar iš tiesų kinas yra svarbiausias iš menų? Ar sovietiniai filmai „Čiapajevas“ ar „Traktorininkai“ yra pramoginis kinas? Ar iš tiesų sovietams buvo svarbu iš kino užsidirbti daug pinigų. Galbūt, bet pirmiausia tai buvo bolševikinės propagandos, smegenų plovimo priemonė. Iki kurio laiko rodytas „Tarzanas“ su Džionu Vaismiuleriu? Koks lietuviškas kinas yra geras?

Sonata pabrėžė, kad jai svarbiausias kino žanras yra dokumentika, nes to, kas vyksta, iš tiesų gudriau neparodysi, unikaliau nesugalvosi. Tačiau kur tuomet skleistis kūrėjo talentui? Ar pakanka tik surasti tinkamą temą, tiesiog ištraukti ją iš mirguliuojančiu srautu tekančios gyvenimo upės ir nufilmavus pateikti kaip filmą. Gal tai ir yra tikrasis kinas?..

Mintis sukurti kino konteinerį S. Žalnaravičiūtei kilo pavarčius Lietuvos teatro ir kino muziejuje saugomų 1942 metais vokiečių okupacinės valdžios įsakymu nufotografuotų pusšimčio kino teatrų fotografijų šūsnį. Neatsitiktinai pasirinktos chronologinės pateikiamo laikotarpio ribos. Pradžioje įsimintini 1939 metai, kuomet į Vilnių sugrįžta lietuviška dvasia bei kultūra ten, kur iki tol viskas skambėdavo lenkiškai, nūnai lietuvių kalba. Taip pat ir tuo metu veikusiuose kino teatruose, kurių tada jau būta dešimties. Didelė dalis, o gal ir didžioji kino mėgėjų, buvo lenkiškoji publika, todėl jai kilo nemažai nesklandumų, keblumų prisitaikant prie lietuviško skambesio. Vaduotasi titrais. Greitai dabartiniuose filharmonijos rūmuose buvo atvertas naujas miesto savivaldybės išlaikomas kino teatras „Milda“, kuriame pirmoji parodyta juosta buvo Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių kronikos. Kaune su dideliu pasisekimu rodomas filmas „Žvejo sūnus“. Kitų metų balandyje atveriamas kino teatras „Romuva“, ta proga rodomas filmas „Didžiosios meilės simfonija“ su žymiais to meto aktoriais Charles Boyero ir Irene Dunne.

Neprabėgus nei metams, įsigalėjo sovietų valdžia, tad radikaliai pakito ir kino teatrų repertuaras: tarpukariu sukurtos Lietuvos kino kronikos visiškai uždraustos demonstruoti, visur buvo sukami sovietinės propagandinės klasikos šedevrai. Visa kino demonstravimo aparatūra ir kino teatrai tuojau pat nacionalizuojami, dalis jų savininkų išsiunčiama į Sibiro tremtį bei lagerius.

Kaip skelbė to meto spauda, 1941 metų balandžio mėnesį kino teatre „Glorija“ įvyko pirmasis Lietuvoje kino festivalis. Repertuaras tikrai iškalbingas: „Traktorininkai“, „Čiapajevas“, „Jokūbas Sverdlovas“, „Suvorovas“, „Mokytojas“, „Cirkas“, „Leninas spalio mėnesį“, „Maksimo jaunystė“, „Leninas 1918 metais“, „Mes iš Krondštato“, „Volga – Volga“. Tais pačiais metais prasidėjus karui, įvyko Birželio sukilimas, tačiau visišką valdžią turėjo okupacinė vokiečių administracija, o po to – sovietinis sugrįžimas.
Sonata daugiausia tyrinėjusi Vilniaus, Kauno kino teatrus, domėjosi ir didesnių provincijos miestelių kino gyvenimu. Apžvelgė veikusias Lietuvoje paskutiniais tarpukario metais net 83 kino teatrus bei sales, bandė surasti archyvinių dokumentų, pasekti, kokia tų patalpų paskirtis buvo vėlesniais laikais, kokie kino teatrų savininkų, ten dirbusių žmonių likimai.

Apie minėtų istorijos virsmų laikotarpį demonstruojamas penkiolikos minučių labai įdomus dokumentinis, iš senų kino kronikų, vaidybinių juostų – „Barbora Radvilaitė“, „Faktas“, „Kanonada“, „Adomas nori būti žmogumi“, „Tavo rankos“ ir kt. – iškarpų sumontuotas filmas. Pradžioje kalbama apie nepriklausomos Lietuvos pažangą, europietiškos kultūros ir architektūros miestu tapusį Kauną. Po to kino kadrais besisukantis istorijos ratas atsirita iki laikmečio, kuomet Sovietinė Rusija kartu Vokietija pasidalija Europos valstybių teritorijas įtakos zonomis. Kai šios grobuoniškos valstybės okupuoja ir pasidalija Lenkiją, sovietai Vilnių sugrąžino Lietuvai, bet įvedę savo karines įgulas veikiai mūsų šalį okupavo. Suklastojus seimo rinkimų rezultatus, naujoji prosovietinė vyriausybė nusprendė prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų sąjungą. Antanas Venclova karštai tikina, kad jam sunku darbuotis nualintoje šalyje, tačiau jam padeda Sovietų sąjungos parama ir pavyzdys. O toliau besisukančiame filme sovietus giria ūsuotas, nosį krapštantis valstietis, o jau paskui visu gražumu prabilęs Justas Paleckis paskelbia, kad važiuoja į Maskvą parvežti Stalino konstitucijos saulės. Parvežė, bet prasidėjo areštai, trėmimai, žudynės. Vokiečių okupacijos metai ir vokiškasis kinas, skatinimas piliečius darbuotis vokiečių pergalės labui ir senųjų okupantų sugrįžimas. Tikrai smagu žiūrėti per didžiuosius ir mažesnius ekranus besisukančius vaizdelius ant laiptukų prisėdus ar patogiose kėdėse – jų kiekvienoje pusėje po dvi, taip pat įdomu skaitinėti ant sienų sudėliotas žinias žineles, apžiūrėti paveikslėlius. Įdomu, kad filmai su trumpomis septynių minučių pertraukėlėmis sukasi dieną naktį – jei kankina nemiga ar neturi kur su bičiuliu ar bičiule nueiti ir jaukiai pabūti, keliauk į kino konteinerį.
Kino konteineris Anykščiuose filmus suks iki pat rugpjūčio 21 dienos, tad kas dar nebuvot, nepažiūrėjot, neapžiūrėjot, būtinai užsukite.