Anykštėnas Artūras Šajevičius verslo pradžiamokslį gavo prekiaudamas vinilinėmis plokštelėmis.
Šį rudenį lietuviška instrumentinės muzikos grupė „Saulės laikrodis“ pristatė naują savo albumą, o kartu priminė, kaip teko gyventi muzikantams sovietmečiu. Mat ši grupė, kaip ir daugelis kitų, tiesiog buvo uždrausta. Muzika buvo viena iš ideologijos ypač prižiūrimų sričių. Egzistavo net draudžiamų Vakarų muzikos grupių sąrašai, už jų muzikos klausymą buvo galima atsidurti ir ant kilimėlio partijos komitete ar KGB akiratyje. Kitaip ir negalėjo būti, nes sovietmečiu roko muzika tapo jaunų žmonių laisvės išraiška.
Ateidavo ir milicininkai
Anykštėnams gerai žinomas verslininkas, buvęs rajono Tarybos narys, šachmatų klubo prezidentas Artūras Šajevičius tarybiniais laikais domėjosi muzika ir buvo šiek tiek „įkišęs koją“ į pogrindinį muzikos verslą. „dar ir šiandien šiek tiek namuose turiu likusių plokštelių, turbūt kokia 30 dar yra“, – sakė A. Šajevičius.
Pasak jo, mokydamasis Kaune jis susidomėjo šia sfera ir pamažu įsitraukė. „Daugiausiai plokštelės Lietuvą pasiekdavo per giminaičius, kurie atsiųsdavo muzikos įrašus. Atveždavo ir į užsienį išvažiuojantys sportininkai. Gaudavome, pažinojau žmones, kurie tuo užsiima, prekiaudavome“, – prisimena A. Šajevičius.
Verslininko teigimu, didelių pinigų iš to uždirbti nebuvo galima, tačiau atliekami rubliai vis dėlto nemaišė. „Galėjai nueiti į restoraną, kokį bilietą į renginį nusipirkti – tik tiek, bet kaip sakoma, kvėpuoti buvo lengviau“, – prisiminė A. Šajevičius.
Paklaustas, kokios buvo kainos, A. Šajevičius teigia, kad viskas priklausydavo nuo prekės būklės. „Visiškai nauja plokštelė kainuodavo 50-70 rublių, tai buvo dideli pinigai, prastesnės kokybės, senesnė, kainuodavo 30-40 rublių. O štai įrašyti didžiąją magnetinę juostą kainavo 6 rublius. Vienoje juostoje tilpdavo dvi plokštelės“, – teigė A. Šajevičius.
Paklaustas, ar jo prekyba įrašais ir muzikos įrašinėjimu nesidomėjo milicija, A. Šajevičius juokėsi, kad kai kada ir milicininkai ateidavo muzikos pas jį įsirašyti. „Kaune buvo tokių atvejų, girdėjau, bet Anykščiuose – ne“, – sakė A. Šajevičius.
Draudė ir „Aliukus“
Sovietmečiu požiūris į muziką, kuri ateina iš Vakarų, buvo gana įdomus ir kontraversiškas, Tarybų Sąjungos vadai nenorėjo pasirodyti kaip užsidarę nuo pasaulio, todėl TSRS koncertavo ir Eltonas Džonas, ir „The Beatles“. Buvo leidžiamos ir kai kurių užsienio grupių ir atlikėjų vanilinės plokštelės, tačiau pabandžius vietiniams muzikantams groti panašiai kaip ir „The Beatles“, tuoj pat iš tamsos pasirodydavo griežta cenzūros ranka. Nors Lietuvoje buvo susikūrę nemažai saviveiklinių grupių, tačiau jų gyvavimas buvo epizodinis, ypač padėtį muzikos srityje apsunkino Romo Kalantos susideginimas Kaune. Komunistai šį įvykį susiejo su jaunimo judėjimu ir su „gėlių vaikais“, tad surengti muzikos koncertą tiems, kurie nepriklausė filharmonijai, tapo beveik neįmanoma. Kiekvienas koncertas, kurį pavykdavo surengti kur nors mokyklos salėje ar kokiuose kultūros rūmuose, iškart tapdavo didžiuliu įvykiu. Lietuviai net sugebėjo sugroti kultinę roko operą „Jesus Christ Superstar“, tiesa, tai pavyko padaryti tik vieną kartą.
Panašus likimas ištiko ir grupę „Saulės laikrodis“. Lietuviškai grupei „Saulės laikrodis“ buvo neleidžiama muzikuoti, mat jos muzika netilpo į sovietinės muzikos rėmus. Nuo 1976 iki 1984 metų Vilniaus inžinerinio statybos instituto auklėtinių suburta grupė buvo ryškiausia Lietuvos progresyviojo roko atstovė. Jie grojo tokių roko grandų kaip „Pink Floyd“, „Gentle Giant“ įkvėptą muziką, kuri patiko ne visiems. Etatiniu Lietuvos valstybinės filharmonijos ansambliu tapusi grupė ne kartą buvo priversta keisti programą, jos 1983-aisiais įrašyta plokštelė „Lauke ir viduj“ taip ir nepasirodė, o po metų kompozitorių komisija nusprendė, kad „Saulės laikrodžio“ muzikoje – per daug nihilizmo ir pesimizmo. Ji tiesiog buvo išmesta iš filharmonijos. Nors nederėtų manyti, kad buvo draudžiamos tik roko grupės, taip pat buvo draudžiami ir apie „tik vieną pušelę, maldauju, palik“ dainavę „Aliukai“.
Labai įdomi politika buvo ir mokyklose – klasių auklėtojai dažnai buvo įpareigojami kovoti su šiuo reiškiniu, privalėdavo supažindinti jaunimą su muzikinėmis grupėmis, kurios gali pakenkti jaunuoliui. O draudžiamųjų muzikantų sąrašas buvo platus – nuo rokerių ACDC iki švelnias dainas apie meilę dainavusios atlikėjos Samantos Fox.
„Iš esmės, tai kiek susidūriau, platinančius ir prekiaujančius plokštelėmis ir magnetofono juostomis vis dėlto „pakratydavo“ ne dėl pačios muzikos, o dėl vadinamosios spekuliacijos“, – apie tai, kad ideologija ne visada buvo taikoma praktikoje, kalbėjo A. Šajevičius.
Draudimai pagimdė
pogrindinę rinką
Jaunimui vakarų muzika buvo pažįstama per plokšteles, kurios ėjo iš rankų į rankas. Užsienio grupių roko muzika buvo itin populiari ir kartu draudžiama. Išsivystė pogrindinė muzikos rinka, kuri atnešdavo nemenkas pajamas – buvo prekiaujama plokštelėmis, juostomis.
Įsigijęs vakarietišką magnetofoną žmogus jau galėjo drąsiai žengti į šią rinką perrašinėdamas juostas arba kasetes. Kartu su draudimais augo stulbinama melomanų karta, kuri galėjo išvardyti kada kokia grupė išleido kokį albumą, kada lyderis vedė, kada išsiskyrė, po kokio įvykio sukūrė vieną ar kitą dainą. Žodžiu, tokių ištikimų fanų, kokie buvo sovietų imperijos teritorijoje, turbūt Vakarų grupės neturėjo net savo aplinkoje.
Vinilinės plokštelės pasiekdavo Lietuvą įvairiais būdais, dažniausiai jų atsiųsdavo užsienyje gyvenantys giminaičiai arba atveždavo jūrininkai. Už „geležinės uždangos“ gyvenantiems žmonėms šie draudžiami vaisiai buvo labai saldūs, o plokštelės su grupių ar atlikėjų įrašais įgydavo apčiuopiamą ir materialinę vertę, nes kainuodavo tikrai brangiai.
Dar vienas muzikos šaltinis – buvusio vadinamojo sandraugos lagerio šalių produkcija. Kiek laisvesnė atmosfera Jugoslavijoje, Vokietijos demokratinėje respublikoje ar Lenkijoje tų šalių melomanams siūlydavo platesnį pasirinkimą. Tačiau socialistinėse šalyse išleistų plokštelių kainos nepasiekdavo tokių aukštumų kaip leistos Vakaruose.
