Klebonas Ričardas Banys linkėjo per Vėlines, lankant artimųjų kapus, pagalvoti, kas vieną dieną ir kokiomis lūpomis kalbės maldas ant jų pačių kapo.
Ar mirusiųjų pagerbimo tradicijų neužgožia komercija? Kaip keičiasi laidojimo tradicijos? Ar reikia bijoti mirties?
Artėjant Vėlinėms, „Anykšta“ kalbėjosi su Viešintų parapijos klebonu Ričardu Baniu, kuris taip pat administruoja Andrioniškio, Inkūnų bei kaimyninio Kupiškio rajono Šimonių parapijas.
Klebonas R. Banys prognozavo, kad Lietuvoje ateityje gali nebelikti Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos.
„Turėsim Helovyną, o skliausteliuose bus parašyta Vėlinės. Kalbu apie tai su humoru, bet čia ir prasideda visa komercija bei siaubo diena. Šiandien buvau viename prekybos centre, kuriame mačiau tragikomišką vaizdą – vienoje lentynoje visas „helovyninis siaubukų“ asortimentas, o šalia tokios Vėlinių rimties tarsi pripildytos žvakės. Nei tvora, nei mietas, bet „visur grynai einam per tą pinigą“. Pastebėjau, kad prieš Visų Šventųjų dieną ir Vėlines verslininkai pabrangina visas prekes, kurios perkamos tomis dienomis – žvakes, kapų dekorus. Daugelyje Europos valstybių priešingai – tokios prekės yra atpiginamos. Šioje vietoje išryškėja ne tik komercija, bet ir didelis gobšumas. O toliau seka noras pasirodyti kuo prašmatniau. Tik kyla klausimas, kam tas prašmatnumas reikalingas – mirusiems ar gyviesiems?“ – retoriškai klausė klebonas R. Banys.Pasak klebono R. Banio, Lietuvoje egzistuoja „socialinis – kultūrinis – paprotinis reiškinys – mirties kultas“.
„Tas kultas nėra giluminis, kaip, tarkim, religija, bet jis toks dirbtinai padarytas. Dažniausiai mirusiųjų sąskaita daromas toks įvaizdžio formavimas. Jau atgyveno ta tradicija: „Aj, jei netvarkysiu kapų, tai ką kaimynai pasakys?“ Ypač jaunoji karta jau nebe labai bijo, kas ką pasakys. Dabar žiūrima grynai į išskirtinumą, kad gražiau būtų, tai ir perkama daug dalykų, tačiau dažnai tenka matyti, kad žmonėms trūksta skonio jausmo ir kitų dalykų. Tas mirusiųjų kultas užgožia Visų Šventųjų dienos šviesumą. Toks gražus, lengvas atodūsis, kad mirtis yra dar ne viskas, kad žmogus yra skirtas dar kažkokiam didesniam egzistavimui“, – tęsė klebonas R. Banys.
Per Visų Šventųjų dieną ir Vėlines tikintieji vis dar gausiai lankosi bažnyčiose, dalyvauja šv. Mišiose, tačiau klebonas R. Banys kėlė klausimą: „Bet koks yra tas atėjimas – jis antgamtinis ar fizinis? Antgamtinį atėjimą aš suprantu taip: žmogus meldžiasi, jis per maldą išgyvena tą ryšį su išėjusiais artimaisiais. Fizinis atėjimas į bažnyčią – tai pasižiūrėti visos estetikos, pajusti kažkokius garsus, kvapus, oracijas. Mažuma yra to antgamtinio atėjimo į bažnyčias. Aišku, į žmogaus širdį neįlįsi, bet kai tu jau nebe vieną dešimtį metų esi kunigas, tu pajunti tą dalyką. Galima sakyti, kad tai yra „kunigiška uoslė“. Kartais liūdna matyti, kiek žmonių eina komunijos – pilna bažnyčia, o eina 2–3 proc.“
Pasiteiravus, kaip Lietuvoje keičiasi laidotuvių tradicijos, klebonas R. Banys atkreipė dėmesį, kad „dabar vyrauja modernių laikų patologija – skubama su mirusiais kuo greičiau atsisveikinti“.
„Galbūt skubama dėl to, kad kuo mažiau prisiliestų prie tos netekties. Mūsų garbingosios kartos giedoriai išlaikydavo senąsias tradicijas, kurie mokėdavo visas senovines trijų dienų trukmės apeigas. Dabar jų nėra. Lygiai taip pat, kaip ir vestuvėse – niekas jau piršlio nebekaria. Dabar mes turim tokias amerikoniškas laidotuves ir tų gedulingų pietų mažėja. Vis dažniau viską perima laidotuvių planuotojai. Man teko Kaune stovėti šalia apgirtusios laidotuvių planuotojos, kuri žagsėdama bandė Brazdžionio eiles deklamuoti. Viskas atrodė tragikomiškai. Čia ne vestuvės, nors ir vestuvėse reikia padoriai atrodyti. Mes einame į eilinį mėgdžiojimą, kas yra nelietuviška“, – kalbėjo klebonas R. Banys.
Dvasininkas pastebėjo, kad laidotuvėse vis dažniau galima pamatyti urnas su mirusiųjų palaikais. Kai kurie tokias urnas netgi laiko savo namuose, o tai bažnyčia draudžia.
„Aš neįsivaizduoju tokių žmonių, kurie nenorėtų turėti savo artimojo kapo, kad prie jo ateitų, parymotų. Kapas lieka vienintele vieta pasimatymui su mirusiais“, – tęsė klebonas R. Banys.
Pasiteiravus, kaip patys kunigai jaučiasi dalyvaudami laidotuvėse ir matydami artimųjų skausmą, klebonas R. Banys kalbėjo: „Aš apie tai jau esu viešai kalbėjęs – emocijos lieka, nesvarbu, ar aš tą žmogų pažįstu, ar ne. Neįmanoma, kad tai tave gali laikyti abejingu, nes žinai, kad tai buvo žmogus, kurį kažkas mylėjo. Teko dalyvauti vienose laidotuvėse, į kurias atsisveikinti su mama buvo atvežtas jaunuolis iš įkalinimo įstaigos. Tai vaizdas, kuris nepalieka abejingu. Tu žiūri į kapo duobę, į kurią įdėta urna ar karstas, ir matai istoriją. Ir negali žinoti, galbūt rytoj bus tavo eilė.“
Sulaukęs klausimo, ar pats bijo mirties, klebonas R. Banys net nedvejodamas atsakė, kad nebijo:
„Man tik gaila bus palikti mylimus žmones, kuriuos čia žemėje turiu. Bet aš žinau, kad mes susitiksim. Esu ne vieną kartą sutikęs mirtį. Ji nėra juoda. Ji yra sunkiai nusakoma ir ją reikia užkalbinti ir pačiam pirmam. Dialogas turėtų būti su mirtimi. Mirtis turi daug simbolių, koks nors skeletas apsisukęs marškom, bet ikonografijoje yra nuostabių dalykų – angelas ateina, žmogų paima už rankos. O kodėl tos simbolikos yra daug? Nes tai yra paslaptis.“
Pasiteiravus, ką norėtų pasakyti tiems žmonėms, kurie šį straipsnį skaitys prieš Vėlines, klebonas R. Banys kalbėjo: „Prie savo artimųjų kapo kiekvienas galėtų pagalvoti: kai ateis tavo eilė, ar kas nors stovės prie tavo kapo, kas ir kokiomis lūpomis ištars maldą, kas pasakys, kad man tavęs labai trūksta.“
Grįžtant prie Helovyno, kuris vis dar triukšmingai švenčiamas prieš Vėlines, klebonas R. Banys sakė, kad jam gaila tų žmonių, kurie tokią šventę švenčia.
„Turim Užgavėnes. Mes šioje šventėje neturime nei zombių, nėra ten vampyrų ar vilkolakių ir mums turėtų užtekti Užgavėnių. Aš nemanau, kad į tokias šventes, kaip Helovynas, galėtų eiti žmonės, kurie liūdi dėl savo mirusiųjų. Jeigu tie žmonės, kurie švenčia Helovyną, jie atsidurtų ukrainiečių ir rusų fronte ir pamatytų ten išdraskytus kūnus, išmėtytus po laukus, išsprogdintus, vargu ar jiems tai būtų vakarėlis. Matot, žmonės realiai nėra susitikę su krauju, jie imituoja kraują. Nesuprantu, kodėl žmonės ieško baimės – pasaulis yra jos pilnas“, – kalbėjo klebonas R. Banys.
