Anykščių rajono garbės pilietis, poetas Antanas Drilinga skaitė savo ir paties verstų poetų eilėraščius.
Praėjusią savaitę, liepos 11-ąją, į rašytojo Antano Drilingos sodybą susirinko ir žymiojo kraštiečio bičiuliai, ir bibliotekininkai.
A. Drilingos sodybos, įsikūrusios Plikiškiuose, Šimonių girioje, terasoje buvo pristatytas naujausias rašytojo poezijos rinkinys „Delčia“. 95 puslapių eilėraščių rinkinį išleido leidykla „Žuvėdra“.
Knyga atsirado netyčia
Knygos pristatymą organizavusios Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė pirmiausia žodį suteikė Anykščių rajono vadovui Kęstučiui Tubiui, atvykusiam kartu su savo patarėja Rūta Neniškiene. „Gerbiamas meras yra ir vienas iš rašytojo draugų“, – sakė J. Bugailiškienė, o A. Drilinga šyptelėjo, kad „draugystė su valdžia yra pavojinga.“
K. Tubis kalbėjo, kad su A. Drilinga susipažino tik 1997- aisiais, kai dirbo Anykščių rajono policijos viršininku, tačiau jo giminė šalia Drilingų giminės Šimonių girios apylinkėse gyveno nuo senų laikų.
„Mes čia dažnai grybaujame, čia yra ir mūsų medžioklės plotai. Žinomos vietos. Ir bendrų sąsajų daug turime. Mano senelio Liudviko Putnos metalinius daiktus, kuliamąją, ratus, pakinktus prižiūrėjo jūsų giminaitis Drilinga. Jis buvo kalvis. Abu esame vietiniai. Labai gerbiu Jus, kaip rašytoją, kaip Anykščių garbės pilietį, išlaikytą, tvarkingą“, – Plikiškiuose kalbėjo K. Tubis. Išgirdęs gerus žodžius, rašytojas A. Drilinga juokavo, kad jo žmona taip apie jį nepasakytų.
„Vienas bėga, kitas joja, trečias keturiom ropoja ir visi gyvena. Ar tikrai?“ – pristatyti poezijos rinkinį A. Drilingą jo paties eilėraščio žodžiais pakvietė J. Bugailiškienė.
90-uosius gyvenimo metus pradėjęs rašytojas kalbėjo, kad dešimt metų negalėjo rašyti poezijos.
„Ta knyga atsirado, atleiskit man, kaip mergai vaikas. Netyčia. Nes aš buvau nutaręs neberašyti. Poezijos nerašiau dešimt metų. Niekaip. Ko nedariau, kaip nekariavau su savimi – kaip nėr, taip nėr. Ir nieko negali padaryti. Ir staiga, prieš porą metų, šituose namuos žiūriu į pušis ir galvoju: verkt ar neverkt, ieškot sausos šakos ar neieškot. Nieko nebedirbu… Ir staiga atėjo į galvą kažkokie dalykai, kuriuos užrašiau. Paskui daugiau ir daugiau. Ir iš to išėjo knyga“, – kaip gimė jo „Delčia“, pasakojo rašytojas A. Drilinga.
Jis susirinkusiems perskaitė pluoštą elėraščių iš „Delčios“ ir ankstesnių poezijos rinkinių bei kelis paties verstus persų poeto Omar Khayyam bei ispano Federico García Lorca eilėraščius.
„Pradėjau rašyti būdamas vienuolikos metų. Kodėl pradėjau? Durnas buvau. Įklimpau į šį reikalą, kuris nėra paprastas. Norėjau būti mokytoju, bet mokytojo iš manęs neišėjo, nors studijavau ir pedagogiką./…/ Šiame kaime parašiau daugumą knygų. Ir apie šį kaimą parašytos dvi knygos. Išskirtinis atvejis, kai knyga pristatoma viduryje miško. Šito niekas nedarė. Yra toks anekdotas: kiekvienas kaimas turi savo ubagą, savo laisvo elgesio mergaitę ir savo durnių. Ubagas prieš keletą metų numirė, mergaitė ištekėjo, likau aš vienas“, – juokavo rašytojas A. Drilinga.
Redagavo „Moksleivį“, „Nemuną“, „Literatūrą ir meną“
A. Drilinga yra išleidęs apie dvidešimt lyrikos knygų, aštuonis romanus, kūrinių vaikams, sukūrė keletą libretų operoms.1972 metais jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Sovietmečiu A. Drilingai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros darbuotojo vardas, 2015-aisiais jis paskelbtas Anykščių rajono garbės piliečiu.
Jis yra vadovavęs reikšmingiems spaudos leidiniams – „Moksleiviui“, „Literatūrai ir menui“, „Nemunui“. Unikaliam ir tam laikmečiui neįtikėtinai laisvam kultūriniam žurnalui „Nemunas“ A. Drilinga vadovavo 1967-1972 metais ir buvo pirmasis jo redaktorius.
Kolegos pasveikinti atvykęs anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas prisiminė pažintį su A.Drilinga. Jis pasakojo, kad būdamas penkiolikos metų parašė eilėraštį ir nusiuntė žurnalui „Moksleivis“, kuriam tuo metu vadovavo A. Drilinga, ir pastarasis jaunajam poetui padėjo žengti pirmus žingsnius literatūros keliu. Kraštiečių rašytojų pažintis ir draugystė jau tęsiasi per 60 metų.
Vasaras leidžia „Kremliuje“
A. Drilingos terasoje Plikiškiuose su bičiuliais bediskutuojant apie poeziją ir šį kaimą, rašytojas prisiminė… Kremlių.
„Kai XIX amžiuje Rusija kolonizavo Lietuvą, visoje Lietuvoje „pasodino“ nedideles rusų kolonijas. Po keliolika, po keliasdešimt šeimų. Viena iš tokių kolonijų buvo šioje vietoje. 16 namų, 16 šeimų. Jie praktiškai buvo tremtiniai, jie nenorėjo čia važiuoti. Labai gražiai sugyveno su lietuviais, nejautė jokio skirtumo. Jie turėjo savo reikalų, savo apeigas, savo cerkvę. Tie ruskeliai čia gyveno. Niekas jiems nieko, ir jie nieko… 1940 metais jie taip pat sakė – „atėjo rusas“, ne tarybų valdžia, bet rusas. Jie ramiai su lietuviais toliau gyveno, bet vienas iškėlė raudoną vėliavą prie savo namo. Kaime kažkas pasakė – „Kremlius“, ir taip nuėjo… Visą pokarį buvo „Kremlius“. Tarp Utenos ir Kupiškio, šitame regione, visi žinojo „Kremlių“. Bet ne dėl politinio požiūrio žinojo, o kad čia labai gerą samagoną verda ruskeliai. Kol žmonių buvo – „Kremlius“ buvo visiems žinomas ir iš „pa Utenas“ varydavo arklius. Samagono. O kaip žinome, – samagonas rusams šventenybė“, – kodėl Plikiškiai buvo vadinami Kremliumi, pasakojo A. Drilinga.
šimtu procentų patvirtinamas, kad magnetinė audra veikia per psichiškai nestabilių smegenėles.
jei žmogus nusigyveno iki priklausomybės valstiečių partijai, tai jokios audros nebepakenks. Žvakė nabašnikui nei padeda nei maišo.
Kas jums, žmonės, vis negerai? Tai, kad miške, tai ne su tuo veikėju, tai ne ta direktorė, svarbiausia – ne tas meras! Darykit patys, rodykit iniciatyvą, o ne varykit vieni ant kitų.
2020-aisiais per žingsnį nuo patekimo į Seimą buvo likusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovė Asta Kubilienė. Kadangi nebuvo išrinkta, jai parlamentas išmokėjo apie 10 tūkst. eurų siekusią išeitinę išmoką.
Per mėnesį Karbauskis atsisakė mandato, k Kunilienė pateko į Seimą. 10 000 liko Kubilienei.
Valstiečiai yra valstiečiai
Sitas poetas prie visu valdziu prisitaiko…
Kita Drilingos knyga, gimusi taip pat netikėtai, turbūt bus „Odė Tubiui”?
Kada pagaliau bibliotekos direktorė, kuri prisitatė kaip pasišventelė dėl Anykščių ir tobula profesionalinė, pradės dirbti? Kada atvyks į biblioteką tikri literatūros kūrėjai, kada be driningų ir vanagų bus kas nors tikra ir profesionalu? Muziejuje retsykiais tik tas pats per tą patį, bibliotekoje – kraštotyrininkų fiestos ir visokių antrarūšių ir trečiarūšių rašinėtojų vakarėliai. Kiek galima profanuoti įstaigas ir gadinti kultūros miesto įvaizdį smukmenomis?
Ar jūs nesuprantate, kad viešoji biblioteka ir jos vadovas tiesiogiai pavaldūs rajono vadovui, kuriam patarinėja kaip šią sritį valdyti ir panaudoti partijos ir asmeninio politinio įvaizdžio sklaidai buvusi miestelio bibliotekininkė, bibliotekoje vietoje literatūros ir kultūros pažinimo rengusi grožio procedūrų paslaugas senjorams ir net savivaldybės administracijos valdininkams. Ir tai niekam neužkliuvo dėl higienos normų pažeidimo ar įstaigos veiklos nukrypimų nuo patvirtintų nuostatų.
Taigi, apie kokius profesionalius renginius bibliotekoje norite diskutuoti, kai tam nėra palaikymo ir politinės valios iš tiesioginių įstaigos valdytojų, o ir senoje komandoje yra visokiems „šventiesiems” priklausančių
kaip esi silpnas bevalis įstaigos ir tingi rašyti paraiškų Kultūros tarybai, tai belieka tik Tubio patronažo renginiai krūmuose ar bažnyčiose, kur patarėja skaito savo eiles, o meras transliuoja savo fb kaip kad buvo iš Kavarsko bažnyčios. Tokis profanacijos nebuvo sovietmetyje, kur įstaigos kaip vergiai tarnautų, o valdžia taip prievartautų daryti niekalą. Buvo ideologija, bet tokio profanacijos lygio nebuvo ir niekur kitur nėra, tik Anykščiuose prie Tubio.
O pirmarūšiai kas tokie? Lansbergis ar Tapinas?
Galime konstatuoti-Merui paliepus, autoriui sutikus, viešąjai bibliotekai atlikus, rajono Vykdomojo komiteto spaudos organui išvšinant neliko be skiriamo dėmesio ir okupantų šalies valdžios rūmai, savotiškai prisimenant, pagarbinant ir minint Lietuvos okupantų valdžios vėliavą bei jų „kultūros”, griovusios lietuvių sąmoningumą atributus.
Graudus vaizdelis! Poezija net nekvepia – grynas grafomanijos naftalinas, ponios ir ponai pjarcikai!