Knyga – tarsi gyvenimo vyšnia ant torto

Lapkričio 23-osios vakarą Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataro, šešias kadencijas nepertraukiamai dirbusio Seime, iš jų tris kadencijas – Seimo pirmininku, Česlovo Juršėno knyga „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“.
Renginį moderavo „Anykštos“ leidinių vyriausioji redaktorė, buvusi Seimo narė nuo Lietuvos socialdemokratų partijos ir nuo tų laikų Č. Juršėną pažįstanti Gražina Šmigelskienė.

Daugiau ar mažiau, pasakyta viskas

G. Šmigelskienė susitikimą su Č. Juršėnu moderavo jau antrą kartą – prieš metus politikas viešėjo Anykščių Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre.
Žurnalistė, pristatydama Č. Juršėną, sakė, kad tai – neeilinių gabumų žmogus, kuris per beveik 23 metų darbo Seime laiką reguliavo gyvenimą beveik 600-ams parlamentarų.
„Kovo 11-osios Akto Signataras Česlovas Juršėnas daug kadencijų vienmandatėse apygardose laimėjo Seimo rinkimus, jis yra vienas iš pagrindinių Lietuvos Respublikos įstatymų kūrėjų, enciklopedistas, daugelio žinynų ir enciklopedijų autorius ir redakcinių kolegijų narys, žurnalistas tarptautininkas, dabar parašęs bestselerį – „Nenuobodaus gyvenimo mozaiką“. Tai knyga, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjunga ir kurios tiražą jau trečią kartą leidykla kartoja“, – kalbėjo G. Šmigelskienė ir teiravosi Č. Juršėno, kokia yra šios knygos intencija.

„Čia – ilgo, nenuobodaus, įvairaus, kartais – sunkaus, nemalonaus, bet vis tik dažniau – prasmingo, malonaus, linksmo gyvenimo apibendrinimas. Arba – gyvenimo vyšnia, uždėta ant torto. Knygoje viskas apibendrinta, viskas daugiau ar mažiau pasakyta. Sakau „daugiau ar mažiau“, nes pasakyta tikrai ne viskas. Ginčydamasis su kolega Justu (Paleckiu – aut. past.), sakiau, kad nerašysiu knygos, nes negaliu pasakyti visos teisybės. Ir dabar ne visa pasakyta. Tačiau tai yra mano gyvenimo apibendrinimas. Antra vertus – ir mano požiūris į tai, kas vyko ir anais laikais, ir naujais laikais, po Kovo 11-osios, prie kurios su Justu esame rankas pridėję. Yra apie ką pasakoti, yra ką prisiminti ir yra ką vertinti“, – sakė „Nenuobodaus gyvenimo mozaikos“ autorius bei pridūrė, kad stengėsi rašyti taip, kaip iš tikrųjų buvo.

Kritikuoti už akių – negarbinga

Č. Juršėnas garsėjo kaip itin taktiškas politikas, todėl paklaustas, kaip jam pavykdavo nepažeminti oponento ir suvaldyti jį be įžeidinėjimų ar keiksmažodžių, politikas juokavo, kad yra viena gudrybė: imti ir išjungti mikrofoną.
„Tačiau geriau įveikti žodžiu. Labai svarbu rasti atitinkamą epitetą ar posakį, kuris nežeistų to žmogaus ir aplinkos, bet statytų jį į vietą. Čia man labai pagelbėjo darbas televizijoje – buvau apžvalgininkas, „Panoramos“ vyriausiasis redaktorius ir kūrėjas. O geras komentatorius, laidų vedėjas buvo tas, kuris, iškilus reikalui, per 10 sekundžių gali sujungti du skirtingus dalykus į vieną normalų sakinį. Tai – kaip fechtavimasis, turi suspėti per sekundes. O kaip reaguoti, kokius žodžius rasti, man reikšmės turėjo išsilavinimas. Nuoširdžiai mokiausi ir mokykloje, ir universitete“, – raudonu diplomu pabaigęs Ignalinos vidurinę mokyklą, išsilavinimo svarbą pabrėžė Kovo 11-osios akto Signataras.

Č. Juršėnas taip pat sakė, jog niekada politikų nekritikuodavo per radiją ar televiziją – tai jam atrodė negarbinga. Todėl visuomet tai, kas jam atrodė esant netinkama, pasakydavo į akis.

„Šiuo atveju sakau, kad nėjau ravėti nei Prezidento, nei Vyriausybės daržų, nors ravėt reikėjo. Knygoje pirmą kartą pateikiau tuos pavyzdžius, kuriuos, mano manymu, reikėjo daryti kitaip. Todėl man buvo priskirtas terminas – buvau Lietuvos valdžioje „vyriausiasis technologas“, – prisiminė LSDP Garbės pirmininkas.

Pasirašė ir Durnius…

Č. Juršėnas susirinkusiesiems papasakojo ir kelis nutikimus, kurie nebuvo malonūs. Vienas jų – nutikęs Šiauliuose, kuomet su delegacija politikas vyko susitikti su žmonėmis.
„Renginys vyko lauko estradoje, o mikrofonas nuo publikos nutolęs labai toli. Nuėjome arčiau žmonių. Tik pradėjus kalbėti, už nugaros sprogo bomba, kuri pramušė skylę grindyse ir lubose! Įsivaizduokite, kas iš mūsų būtų likę… Vėliau, po 30-ies metų, Šiauliuose vyko susirinkimas, į kurį atėjo sprogdintojas! Paklausiau jo, kodėl taip padarė, o jis, pasirodo, taip mus pagąsdinti norėjo“, – pasakojo buvęs Seimo vadovas, o G. Šmigelskienės paprašytas susirinkusiesiems papasakoti istoriją apie akinius, dalijosi prisiminimais, kokie neramumai virė šalyje, diskutuojant dėl stipraus prezidento be nuolatinės Konstitucijos klausimo, kurį stūmė dešinieji, o jam priešinosi kairieji.

„1992 metais buvo ruošiama Konstitucija, bet ji buvo aiškios pakraipos – parlamentinės Lietuvos modelis. Tačiau dešinieji sugalvojo prezidentinį referendumą, buvo surinkta apie 350 tūkst. parašų, kurių daug buvo suklastota – radau, kad vienas iš pasirašiusiųjų buvo Jonas Durnius, – juokėsi Č. Juršėnas ir patikino, jog, patikrinęs registruose, jokio Durniaus Lietuvoje nerado: ,,Durniai Lietuvoje negyvena“.

,,Kai buvo paskelbta referendumo dėl prezidento data, mes, antireferendumininkai, intensyviai važinėjome po Lietuvą. 1992 metų gegužės 20 dieną mus pakvietė į Alytų, ten mes su profesoriumi Kazimieru Antanavičiumi (taip pat Signataras) buvome sutikti nedraugiškai – kadangi buvome prieš prezidentą, buvome išvadinti senais komunistais, nors profesorius Antanavičius niekada nepriklausė komunistų partijai. Aš neseniai buvau pasisiuvęs naują „Lelijos“ kostiumą, kurį labai saugojau, tačiau man pasisukus, kažkas numetė mano akinius…

Antrą kartą Vilniuje, ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų, vyko mitingas. Ten taip pat kažkas nubloškė mano akinius. Po penkerių metų man parašė laišką moteris, kuri manęs atsiprašė: ji galvojo, kad esu blogas žmogus, dėl to taip ir padarė“, – pasakojo Signataras.

Magiškieji 3

Drauge su Č. Juršėnu atvykęs politikas, Kovo 11-osios akto Signataras, buvęs ambasadorius, Č. Juršėno bendražygis ir draugas Justas Vincas Paleckis, paskatinęs autorių parašyti „Nenuobodaus gyvenimo mozaiką“, kalbėjo:
„Su Česlovu mes pažįstami daugiau nei 40 metų. Mačiau, kaip ta knyga gimė – jį reikėjo labai ilgai įkalbinėti, kad tą padarytų. Po daugelio metų Česlovas ėmė ir parašė vieną gabaliuką. Paskaitėm. Gerai! Vienas po kito atsirado epizodai, kurie mozaikos principu ir buvo sudėlioti.

Knyga susijusi su magišku skaičiumi 3. Kai knyga pasirodė, net tris mėnesius ji buvo „Vagos“ knygyno perkamiausių knygų dešimtuke. Paskui knyga buvo išleista tris kartus, ir pasiekė daugiau kaip 3000 egzempliorių tiražą. Esu kalbėjęs su leidyklos redaktoriumi – tokios knygos Lietuvoje dar nebuvo. Joje yra 45 karikatūros. Jei politikas kelis dešimtmečius yra karikatūristų akiratyje – jis yra geras politikas.“

Kodėl komunistas?

Č. Juršėnas sulaukė klausimų ir iš salės. Vienas jų – kodėl Č. Juršėnas stojo į komunistų partiją: gal tikėjosi naujo automobilio ar geresnio būsto? Signataras į klausimą atsakė konkrečiai:
„Stodamas į partiją, norėjau kai ką nuveikti – visko centro komitete buvo, nesakau, kad viską nuostabiai dariau, visus globojau ir gyniau ir nieko nepasistengiau nukreipti „teisingu“, tai yra, komunistiniu keliu. Aišku, kad stengiausi. Tik aš tą reikalą supratau kiek kitaip, nei aplinkiniai.“

Knygą pažadėjo perskaityti

Č. Juršėno pasiklausyti, jo pasveikinti ir pabendrauti atvyko Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis, LSDP Anykščių rajono skyriaus pirmininkas Dainius Žiogelis, buvęs skyriaus pirmininkas Donatas Krikštaponis, tris kadencijas Seime anykštėnams atstovavęs Antanas Baura.
Meras, sveikindamas Č. Juršėną, prisiminė, jog anksčiau su politiku jam jau yra tekę susitikti: „Tai – labai inteligentiškas, labai tolerantiškas žmogus, su juo lengva bendrauti. Visą jūsų knygą tikrai perskaitysiu, įsigilinsiu ir pasižymėsiu kai kurias vietas, kurios man labiausiai įstrigs, nes būtent šie žmonės kūrė Lietuvos nepriklausomybę“, – kalbėjo K. Tubis, žadėjęs išvykti į kitą renginį, bet to nepadaręs ir renginyje išbuvęs iki galo.