„Apie 70 proc. Lietuvos šulinių gali būti užteršti nitratais ir nitritais, nes sovietmečiu šuliniai buvo įrengiami arti ūkinių pastatų, kuriuose buvo laikomi gyvuliai. Be to, šalia buvo tręšiami laukai, o trąšoms gaminti, kaip žinoma, naudojami dideli nitratų kiekiai“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos Laboratorijos vedėja Miglė Jankovska.
Šulinys – tai įrenginys, skirtas vandeniui gauti iš požeminių vandeningų sluoksnių ir įrengiamas pirmoje vandeningoje zonoje. Dažniausiai tai vertikali duobė, išgręžta arba iškasta žemėje, sutvirtinta rentiniu arba betoniniais žiedais bei uždengta dangčiu, kad nepatektų įvairūs teršalai.
Todėl labai svarbu ~20 m spinduliu apie šulinį neplauti automobilių, negirdyti gyvulių, neplauti ir neskalauti skalbinių (iš įvairių skalbimo priemonių į aplinką patenka fosfatai), nevykdyti kitos veiklos, galinčios užteršti vandenį.
Pagrindiniai nitratų, nitritų, amonio, fosfatų šaltiniai – žemės ūkio trąšos, mėšlas, pūvančios gyvūninės ar augalinės liekanos, netinkamai įrengta ar netinkamai prižiūrima nuotekų sistema. Viskas susigeria į žemę ir nukeliauja į šulinio vandenį, kuris naudojamas tiek buityje, tiek yra geriamas.
Gipsingų nuogulų paplitimo plote, Biržų ir Pasvalio regione, formuojasi sulfatinis požeminis vanduo. Sulfatų (SO₄²⁻) šaltiniai požeminiame vandenyje yra uolienos (pvz., gipsas), atmosferiniai krituliai (rūgštūs lietūs), nuotekos, trąšos ir kitokia tarša. Jei sulfatų koncentracija vandenyje siekia 250–500 mg/l, vanduo įgauna kartoką prieskonį.
Skirtingi metų sezonai skatina gruntinio vandens, cheminės sudėties pokyčius, todėl pavasarį gali keistis, pablogėti šachtinių šulinių ar gręžinių vandens kokybė.
„Dėl šių priežasčių rekomenduojame ne rečiau kaip kartą per metus, geriausia pavasarį ar rudenį, išsitirti vandenį. Be to, pastebėjus, kad, tarkim, pasikeitė geriamojo vandens skonis, kvapas ar spalva, vandens lygis, būtina atlikti papildomus tyrimus“, – sako LGT Laboratorijos vedėja.
Kita vertus, šulinio vandenyje gali būti junginių, neturinčių specifinio skonio, spalvos ar kvapo, todėl vandens kokybę galima nustatyti tik tyrimais. LGT Laboratorijoje galima atlikti ir išsamią vandens cheminę analizę, ir atskirus cheminių elementų tyrimus:
-atliekant bazinę (pagrindinių rodiklių) cheminę analizę, tiriami nitritai, nitratai, amonis, bendros geležies normos, pH, el. laidumas;
-pavojingesnių nitritų, nitratų ir amonio kiekį vandenyje (ar neviršija normų);
-sulfatų, magnio, amonio kiekį vandenyje ir vandens pH;
-pasirinktinai ištirti tik geležies, fosforo arba fosfatų kiekį.
Lietuvos geologijos tarnybos informacija
