Kol gyvenimo būdo mokytojai ir jų sekėjai kalba apie tai, kad šv. Kalėdų proga artimiesiems reikia ne spalvotus dovanų maišelius įteikti, o „bendrauti ir būti kartu“, dėlioju DAIKTUS į spalvotus maišelius ir tuo džiaugiuosi… Man patinka dovanoti DAIKTUS. Patinka pakuoti, patinka išvysti artimojo veide džiugesį, visai nepykstu supratusi, kad „šiek tiek nugrybavau“…
Ir man pačiai patinka gauti DAIKTUS. Pernai likau sužavėta tetos „išmone“. Mano aštuntą dešimtį bebaigianti teta gyvena gūdžiame vienkiemyje, draugiją jai palaiko tik katė Margarita. Net artimiausia maisto parduotuvė yra už septynių kilometrų, dovanų joje vargiai rasi… Tačiau Kūčių vakarą – tada mes keičiamės dovanomis – mano teta įteikė man spalvotą maišelį. Randu jame šaliką… Suprantu, kad turėjo ji „pagalbininkų“, bet nuoširdžiai džiaugiuosi dovana. Tačiau kitą dieną man tie „pagalbininkai“ papasakoja, kaip vyko šios dovanos organizavimas. Gruodžio 24 d. rytą mano teta paskambinusi „pagalbininkams“ pareiškė, kad „Daivai reikia dovanos“. „Saldainių kaip dovanos variantas atkrito… Reikia DAIKTO. Išverčiau visą spintą, kol radau kažką, kas būtų su etikete. Tai – tavo naujas mėlynas šalikas“ – pasakoja man „pagalbininkė“. Man smagu girdėti, kaip mano garbingo amžiaus teta man dovaną organizavo.
Aš nesuprantu, kas blogo dovanoti daiktus… Kartais galvoju, kad tie, kurie kalba apie „bendravimą ir buvimą kartu“, niekada negavo dovanų. Negavo daiktų… Gal ir ciniškas požiūris, bet, manau, kad jame tiesos yra…
„Bendravimo ir buvimo kartu“ aš nenoriu gauti kaip kalėdinės dovanos. Nenoriu, jog susėstumėm kambaryje prie papuoštos eglutės, paleistume skambėti „Jingle Bells“ ir skaitytumėm pasakas… Tokias tobulų šeimų tobulas šventes labai gerai iliustruoja amerikietiški filmai. Dar ant židinio atbrailos pakabinkim raudonas kojines, apsirenkim megztinius su elniukais, „ištieskim“ prieš židinį didžiulį šunį, o ant aksominės pagalvėlės paguldykim riebų katiną. Bus tobulos šeimos tobulos šv. Kalėdos…
Noriu, jog bendravimo džiaugsmu dalintumėmės ilgais vasaros vakarais, kai pievose skamba žiogų čirškimas, o iš medžioklės grįžta grobiu dantyse nešina katė… Noriu, kad būtumėm kartu apsiniaukusį rudenį, kai įsisupam į vilnonę antklodę ir geriam mėtų arbatą.
Norėčiau, kad žinotum, jog būsiu šalia ne tik per šv. Kalėdas, bet ir tada, kai akyse kaupsis ašaros, o kriauklėje augs neplautų indų krūva… Ir visai nesvarbu, ar kūrensis židinys, visai nesvarbu, ar gulės prie jo šuo.
Savo laiku noriu dalintis kasdien, be jokios progos, nežiūrėdama, ką rodo kalendoriaus lapelis.
O daiktus pirksiu tol, kol bus aplink žmonių, kuriems galėčiau juos dovanoti… Kai susėdame prie Kūčių stalo, tą labai gerai suprantu. Mūsų būdavo tiek, kad reikėdavo taburetes iš virtuvės neštis, o dabar kėdė lieka net katei, nusprendusiai įvertinti patiekalų asortimentą… Kaip norėčiau dovanas įteikti tiems, kurių kėdės lieka tuščios.
Beje, pamiršau dar tą grupę žmonių, kurie aiškina, jog dovanas perka tik vaikams… Norisi paklausti, ar jūsų tobulos šeimos vaikas toks netobulas, kad svajoja apie Barbę, o nevertina bendravimo? Mano artimųjų rate buvęs pats mažiausias vaikas jau seniai mane praaugo, o panorusi „apdovanoti dėmesiu“ telefono ragelyje galiu išgirsti: „Man paskaitos. Perskambinsiu“. Aišku, kad neperskambins, nes kas perskambina tetoms, tiesiog šiaip panorusioms pasikalbėti..? Na, nebent tobulų šeimų tobuli vaikai… Bet žinau, kad tas buvęs pats mažiausias vaikas puikiai pagelbės, kai reikės išsirinkti lūpdažio spalvą.
Kol gyvenimo būdo mokytojai spręs, pagal kokį scenarijų geriausiai gyventi, sukurkim tą scenarijų patys. Skaitykim kalėdines pasakas, kabink ant židinio atbrailos raudonas kojines, dovanokim daiktus, būkim kartu, gerkim mėtų arbatą, glostykim kates – būkim laimingi darydami tai, ką norime, o ne privalome daryti. Būkim laisvi būti laimingi…
Jeigu dovanų gausiu mėtų arbatos, suprasiu, jog ją reikia pasilikti tamsiems rudens vakarams – ji man bus kaip žinia, kad savo namuose turėčiau bent jau du puodelius, nes tikrai ateis momentas, kai dalinsimės savo laiku, kai būsim kartu…
O gavusi šaliką, būtinai norėsiu sužinoti, kaip gi jis rado kelią pas mane. Bet džiaugsiuosi viskuo taip pat – ir mėtų arbata, ir šaliku…
Ramaus visiems Kūčių vakaro ir džiugių šv. Kalėdų!
