Pagal tarybinį supratimą, mokslas ir protas religiją turėjo įveikti.
Laimėjusio socializmo šalyje Dievui ir religijai nebuvo vietos. Religija buvo paskelbta išnaudotojų ideologija, naikintina seniena, galų gale – melu. Kai buvo kalama tokia ideologija, neišvengiamai religija turėjo būti „demaskuota“, o Bažnyčios tarnai – viešai išjuokti.
Kurtos antireliginės rubrikos
„Kolektyviniame darbe“ antireliginių temų netrūko. Jos visos vadinosi panašiai ir buvo publikuojamos tokiose rubrikose, kaip „Pokalbiai antireliginėmis temomis“ ar „Ateistiniais klausimais“.
Vienas iš propagandinių antireliginių pasakojimų vadinosi „Kodėl aš netikiu dievu?“. Jame naudota daugybė teiginių, dabar vadinamų „juodosiomis“ technologijomis. Nenuostabu – pasakojimą užrašė (o panašiau, kad surašė kaip naudingiau) propagandos neetatinės tarybos narys. Kas rašoma tame pasakojime?
Propagandisto užrašytas (parašytas?) pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu. Pagal geriausias propagandos taisykles, apie savo apsisprendimą netikėti Dievu, pasakoja paprastas vieno iš Anykščių rajono fabrikų darbininkas. Be abejo, gal todėl, kad būtų sunkiau patikrinti pasakojimą, jis kilęs iš kito Lietuvos galo. Jau pačioje pradžioje, iš karto buvo supriešinami darbininkai ir valstiečiai su tarpukario Lietuvos valdininkais ir dvasininkija: „Šie žmonės (mažažemiai valstiečiai ir darbininkai, – red. pastaba) sunkiai sudurdavo galą su galu. Užtat gerai gyveno valsčiaus viršaitis ponas Šereika, nuovados viršininkas Žaromskis ir parapijos klebonas Gribinas“, – pasakojimo gaires jau pradžioje nubrėžė propagandisto plunksna.
Toliau tekste mintys bėgo pagal propagandos taisykles. Nepamiršti buvo ir vokiečiai. Autorius pasakojo, kad jo tėvas 1918 metais grįžo iš vokiečių „vergovės“ ir sugadinęs sveikatą įsidarbino eiguliu.
Toliau pasakojime kabama apie socialinę nelygybę: „Aš su sesute Jane lankiau pradinę mokyklą. Kartais labai nenorom mes eidavom į mokyklą, nes būdavo tiesiog nesmagu. Buvo vaikų gerai apsirengusių, per pertraukas valgydavo skanius buterbrodus. Jie mus vadindavo driskiais, ubagais ir panašiai. Nemėgdavo manęs ir klebonas, atvykstąs į tikybos pamokas“, – elementariu socialinio neteisingumo jausmu spaudė propagandininkas.
– „Kiaules tau reikia ganyti, o ne čia suolus trinti, – kartą skaudžiai sprengtelėjęs man į nosį pasakė jis. Klebonas buvo piktas dėl to, kad mano motina per kalėdojimą jam tedavė porą litų, trejetą kilogramų vilnų ir tėvo rastą kilpoje pasikorusį kiškį“, – prieš kleboną nustatinėjo propagandininkas.
Toliau autorius pasakoja apie tai, kad labai tikėjo Dievu, kad melsdavosi: „Ypač nuoširdžiai melsdavomės mes kiekvienos nelaimės atveju. Atsimenu, mums pavogė kiaulę. Neužilgo pastipo vienintelė karvė. Mes prašėme dievo pagalbos, užtarimo. Po kurio laiko į taip jau tuščią tvartą įsibrovė lapė ir išpjovė visas 14 vištų. Mes ir šį kartą meldėmės“, – turbūt norėdamas parodyti, kad Dievas nėra gailestingas, ar dar teisingiau, jo visai nėra, rašė agitatorius.
Tačiau ir šios detalės dar toli gražu ne pabaiga. Toliau jau nuosekliai piešiamas blogojo klebono paveikslas. Maža to, kad jis už pagalbą reikalavo atidirbti.
Toliau įvyko ypač svarbus įvykis – paskelbiama Tarybų valdžia ir su ja ateinanti laimė. Kitas žingsnis – klebonijos žemių išdalinimas mažažemiams ir, be abejo, vėl „piktojo klebono“ personažas… Šį sykį jis keikia, kad visus paėmusius klebonijos žemių gabalėlį užgrius prakeiksmas.
Naujos keiksmų prieš kleboną dozės užgriūna naciams okupavus Lietuvą: „Jau pačioje okupacijos pradžioje buvo išžudyti visi miestelyje gyvenę žydų tautybės žmonės, aktyvesni tarybiniai piliečiai. Žudė visus be išimties: senelius, moteris, vaikus, kurie niekam ir niekuomet nenusikalto. O kas gi juos šaudė? Tai žmonijos padugnės – vietiniai buožės, policininkai, fašistinių šunleiterių padlaižiai. O juk jie visi buvo katalikai ir žudė kunigo Gribino laiminami!“, – bet kokias taisykles griovė tokia propaganda.
Negalėjo be bažnyčios puolimo apsieiti ir pokario tema. Ir kunigas joje negalėjo būti priskirtas prie „geriečių“. Savo istoriją pasakojantis darbininkas (arba užrašantis propagandistas) pasakoja, kad kunigas per išpažintis klausinėdavęs įvairių dalykų apie tarybinius aktyvistus, o juos po to „banditai“ nužudydavo. Beje, neužmiršta paminėti, kad tarp „banditų“ buvo „dešinioji klebono ranka“.
„Aš dar tada užeidavau į bažnyčią. Žmonių kalbomis nesinorėjo tikėti. Juk matant, kaip prie altoriaus meldžiasi šis dievo tarnas, kaip jis laimina žmones, niekad nepamanytum, kad po baltutėle kamža paslėpta kruvina veidmainystė, kad naktimis šis sutanotas galvažudys raudonu rašalu stato kryželius ties pavardėmis tų, kuriuos numatė nužudyti, o dienos metu laiko mišias, vaizduoja nekaltą avinėlį“, – kad nebūtų maža, prirašė propagandininkas.
Tamsybininkai mėgina „modernizuoti“ religiją
Nors daugelis kovos prieš religiją temų buvo kylančios „iš liaudies“, pasakojamos paprastų darbininkų kaip tikėti Dievu yra kvaila, bet propaganda nebūtų propaganda, jei ji neitų visais frontais.
Neišsemiamas šaltinis propagandai – Biblija. Tiksliau, jos nesenstantys pasakojimai. Jie buvo pateikiami kaip įmanoma primityviau ir tiesmukiškiau, priešpriešinant Biblijos pasakojimus su mokslo pasiekimais. Galimybės diskusijoms neturėjo likti.
Vienas tokių „pokalbių antireliginėmis temomis“ vadinos „Tamsybininkai mėgina „modernizuoti“ religiją“, straipsnis turėjo potemes „Nauja bažnytininkų taktika“ ir „Teologų „aiškinimai“. Jau patys pavadinimai nusako visą esmę, bet, jei trumpai, straipsnyje pasakojama, kad tikėti Dievu (žodžiai „Dievas“ ir „Biblija“ visur rašomi iš mažųjų raidžių) yra primityvu ir kvaila. Mokslas, socializmo materialistinė pasaulėžiūra pateikiama kaip priešprieša religijai: „Tačiau religijos gynėjai nesudeda savo surūdijusio ginklo. Jie vis dar kovoja su mokslu, griebdamiesi čia įvairiausių prasimanymų ir gudravimų. Pavyzdžiui, biblijoje pasakyta, jog dievas sutvėrė pasaulį per… 6 dienas. O mokslas neginčijamai įrodė, kad to negalėjo būti, nes žemė susidarė palaipsniui, per puspenkto – penkis milijardus metų. Mėgindami biblijos legendą priartinti prie mokslo duomenų, teologai ėmė sakyti, kad „dienos, apie kurias kalbama biblijoje, – tai, girdi, ne šiaip dienos paprasto žodžio prasme, bet geologinės epochos, trukusios kelis milijonus, o gal ir milijardus metų. Taip pat jie aiškina ir kitus „šventojo rašto“ teiginius. Tačiau atidi biblijos teksto analizė rodo, kad apie jokius „laiko periodus“ arba epochas ten net ir neužsimenama. Termino, reiškiančio „epochos“ sąvoką, senovės žydų kalba, kuria buvo parašyta biblija, nėra, nežino“, – moksliniais argumentais Biblijos teiginius ginčijo tuometiniai mokslo žmonės. Jie kategoriškai atmetinėjo religijos ir mokslo suderinimo teoriją.
„Vis daugiau ir daugiau žmonių visose pasaulio šalyse, ir ypač Tarybų Sąjungoje, – masinio ateizmo šalyje – įsitikina religinių pažiūrų melagingumu ir žengia su tais, kurie neturi religinių prietarų. Visos bažnytininkų pastangos „modernizuoti“ religiją, sutaikyti ją su mokslu, su šiuolaikinių gamtos mokslų laimėjimais, neišvengiamai žlunga. Mokslą ir religiją sutaikyti neįmanoma“, – ne be propagandos elementų konstatavo dar vienas iš rašiusių autorių.
Kunigas – nusikaltėlis
Kiek džiaugsmo propagandai teikė galimybė prikibti prie kunigų – net sunku apsakyti. Pavyzdžiui, propagandininkai su sunkiai slepiamu malonumu rašė apie Debeikių kunigą Bronislavą Šukį. Straipsnelis vadinos „Kunigėlio nagai į save riesti“.
„Senas žmogelis atšlepsėjo į Aknystų invalidų namų sodybą.
– Gera dienelė, – pasisveikino. – Kur čia meistrus radus, kurie pečius mūrija?“, – prasideda istorija apie kunigo „nusikaltimą“.
Toliau pasakojama, kad atsirado du mūrininkai, kurių tas atšlepsėjęs žmogelis priprašė nueiti į kleboniją pas kunigą. Klebonijoje kunigas darbininkų prašo sumūryti jam krosnį, už tai žada sumokėti, bet prisipažįsta, kad neturi plytų ir prašo plytomis pasirūpinti pačius darbininkus, neva sakydamas, kad pusšimtį plytų jie pasiskolintų iš invalidų namų statybos. Darbininkus sugauna draugovininkai ir propagandininkai išsijuosę puola „kalti prie kryžiaus“ kunigo: „Darbininkų poelgį svarstys kolektyvas, darbo draugai. Gal ir nubaus. O kas nubaus vagystės iniciatorių kunigą Bronislavą Šukį? Juk ir jam įstatymai vienodi. Tai kodėl, įtraukęs kitus į balą, kunigai dažniausiai išlenda sausi?
Ar ne taip buvo ir su Kavarsko klebonu Valerijum Kekiu? Nupirkęs vogtas malkas, jis prikalbėjo šoferius R.Jasikonį ir J.Palepšį jas suvežti. Vairuotojai, vežę vogtas malkas, nubausti. O V.Kekiui – nieko. Taip dabar yra ir Debeikiuose.
Jeigu nagai per daug į save riesti, juos reikia pritrumpinti, nežiūrint, kieno jie bebūtų: meistro, vairuotojo ar kunigėlio“, – neva teisingumo ieškojo propaganda.
Apie „negrų“ teises Rojuje
O kas, jei viena ir ta pačia žinia galima ir religiją pašiepti, ir Amerikai „įkasti“? – Juk tai ideali žinia propagandai! Viename „Kolektyvinio darbo“ numeryje pasirodė ir toks straipsniukas. Vadinosi jis „Apie tvarką danguje“, jis buvo skirtas kilusiam JAV juodaodžių gyventojų judėjimui už lygias teises su baltaodžiais.
„Neseniai JAV senato suruoštame apklausinėjime integracijos reikalu iškilo „sudėtinga“ problema: ar danguje negrai laikomi atskirai nuo baltaodžių, ar ne?
Aprašydama tokias „diskusijas“ Vilnis“ nurodo, kad šiuo klausimu susirėmė dvi įžymybės – Mičigano valstijos senatorius Filipas Hartas ir Alabamos valstijos gubernatorius, „grynakraujis“ rasistas Volesas. Pirmasis įrodinėja, kad ir baltaodžius, ir juodaodžius dievas sukūręs „iš meilės“, todėl ta meile jie turi dalintis bendrai, jei ne žemėje, tai bent danguje. Užkietėjęs rasistas gubernatorius Volesas teigia, kad rasistiniai papročiai turi galioti ne tik Amerikoje, bet ir danguje. Remdamasis šventuoju raštu, jis įrodo, kad, jei dievas sukūrė žmones su šviesia oda ir žmones su tamsia oda, tai tuo pačiu juos ir atskyrė vienus nuo kitų. Išeina, ir danguje turi viešpatauti Alabamos gubernatoriaus režimas…
Komentarai, kaip sakoma, tokiais atvejais nereikalingi“, – atsidžiaugti žinia, kurie tarybiniai propagandistai šovė iš karto kelis zuikius, negalėjo publikacijos autorius.
-ANYKŠTA
