Anykščių kultūros centre Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarai Česlovas Juršėnas (dešinėje) ir Irena Andrukaitienė dalijosi prisiminimais, kaip Lietuva ėjo į laivę. Renginį moderavo rajono vadovas Kęstutis Tubis.
Kovo 7-osios vakarą Anykščių kultūros centre vyko susitikimas su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais Česlovu Juršėnu bei Irena Andrukaitiene. Renginyje turėjo dalyvauti Signataras, pirmasis Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius (beje, anksčiau dirbęs Viešintų ambulatorijoje gydytoju) tačiau, kaip informavo diskusiją moderavęs Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis, A. Butkevičius nespėjo kirsti Ukrainos sienos.
Signatarai dalijosi prisiminimais apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, atskleidė ir nedaug kam žinomų faktų. Artėjančios Kovo 8-osios proga Č. Juršėnas visoms renginyje dalyvavusioms moterims dovanojo rožes, kurias savivaldybė nupirko už jo lėšas.
Atsiprašė už praeitį
Diskusija prasidėjo nuo pasisakymų apie Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentą Donaldą Trumpą.
„Trumpas daug prišnekėjo ir tiek pridarė, kad galima būtų jį laikyti aukščiausios klasės Amerikos imperializmo atstovu. Damos visos jaunos, neprisimena, kaip aš per televiziją triuškinau amerikinį imperializmą prieš 40 metų, tad galiu pasakyti <…>, kad visa kritika, kurią aš kadaise tarybiniais laikais variau ant amerikinio imperializmo, pasirodo, yra teisinga. Trumpas mane legitimizavo kaip tarybinį propagandistą. Aš jam negaliu nebūti dėkingas“, – šmaikštavo Č. Juršėnas, o I. Andrukaitienė sakė, jog D. Trumpui iš tiesų yra dėkinga už tai, kad jis išdrįso pasakyti visam pasauliui, kad yra dvi lytys, o ne 72-ios ar 75-ios. Po šios frazės Č. Juršėnui pastebėjus, kad ne visa salė ploja, K. Tubis replikavo, jog pas mus – ,,demokratija ir ne Šiaurės Korėja: kas nori, tas neploja”.
I. Andrukaitienė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Anykščių tarybos pirmoji vadovė, pasakojo, kokios mūsų rajone nuotaikos vyravo ir kokie įvykiai klostėsi iki paskelbiant Nepriklausomybę.
„Iš pradžių visus kaustė baimė. Gal tik vienintelio Audriaus ne (Audriaus Butkevičiaus – aut. past.). Jis buvo vienas iš Sąjūdžio centrų Anykščiuose. Buvo trys grupės (rajone, – aut. past.), kurios kiekviena savarankiškai bandė kurti Sąjūdį. Neturėjome kontaktų, nežinojome, kad šalia mūsų yra dar kažkas, kam tikrai svarbu įkurti Sąjūdį Anykščiuose. Viskas vyko po birželio 3-iosios, po iniciatyvinės grupės įsikūrimo, po garsaus Roko maršo liepos 15-ąją. Norėjosi pokyčių, bet baimė stingdė, nes niekas nežinojo, kuo gali baigtis ši avantiūra“, – sakė I. Andrukaitienė bei prisiminė, kaip rugpjūčio mėnesį ji, Ledina Kaladienė, Rimantas Vanagas, Alma Ambraškaitė, Audrius Butkevičius susitiko Anykščių muziejaus salėje, tuo metu vadintoje „daržine“:
„Tai buvo trys grupės: pirmoji – Audriaus Butkevičiaus, antroji – Arvydo Dulevičiaus, trečioji – Audriaus Vingrio. Visos trys grupės susijungė. <…> Labai atsakingai ruošėmės rugsėjo 4-osios mitingui. Mums skyrė vietą Dainų slėnyje, bijojome, kad niekas neateis. Bet žmonės plūdo. Tokie dalykai mus nešė, kėlė kaip ant sparnų,“ – kalbėjo Signatarė.
Žurnalistas, Kovo 11-osios Akto Signataras, kelių kadencijų Seimo pirmininkas Č. Juršėnas prisiminė, kad Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo metu, 1988-ųjų birželio 3-ąją, jis dirbo LKP CK aparate, o rugpjūčio mėnesį grįžo dirbti į televiziją bei tapo politiniu komentatoriumi, kuris vedė pirmąsias laidas apie Sąjūdį.
„Dirbau CK, dirbau televizijoje, bet vedžiau „Atgimimo bangą“ ir stengiausi ją vesti objektyviai – kas norėjo, tas laidose ir kalbėjo. Kai atėjo rinkimų laikas, aš ėjau kaip savarankiškos LKP narys Švenčionių–Ignalinos apygardoje. Rinkiminė kampanija buvo įdomi – mes nesimušėme, nesikeikėme, bet aiškinome kiekvienas savo liniją. Tikslas buvo vienas – nepriklausoma Lietuva“, – pasakojo Č. Juršėnas.
Jis sakė, kad dvejonių dėl nepriklausomybės skelbimo laiko buvo visoje Lietuvoje, nes nebuvo aišku, kaip reaguos Maskva.
„Mūsų vadai turėjo laviruoti tarp Maskvos ir tarp Antano Terlecko – ir vieniems turi būti geras, ir kitiems. Bet vis tiek mes atsilaikėme ir padarėme tai, ką turėjome padaryti. Man nepatogu tai sakyti, bet privalau tai padaryti – 1995 metų kovo 11 dieną aš, tuometinio Seimo pirmininkas, per iškilmingą posėdį viešai atsiprašiau už praeitį. Ir už save, ir už kitus. Ne visiems partiečiams tai patiko, bet mano sąžinė taip reikalavo“, – kalbėjo Signataras Č. Juršėnas.
Dvejojo, kada skelbti Aktą
Renginio metu Signatarai prisiminė, kokios nuotaikos vyravo 1990-aisiais, kuomet buvo ruošiamas Nepriklausomybės Aktas, atskleidė, kad buvo svarstoma, kada Nepriklausomybę skelbti, kad buvo ir tokių politikų, kurie siūlė neskubėti. Sąjūdžio rinkti deputatai dirbo nuo pat vasario 24 dienos iki kovo 10 dienos vėlyvo vakaro.
„Iki galo nebuvo aišku, kada skelbsime Nepriklausomybę. Buvo labai skirtingos nuomonės, nuolat vyko posėdžiai. Mane labai nustebino, kad yra tokia takoskyra. Man atrodė, kad jei Sąjūdžio deputatas – tai iki kaulų smegenų yra nepriklausomybininkas ir žino, kad reikia čia ir dabar. Bet buvo ne taip. Buvo svarstoma – galbūt po dviejų savaičių, gal net po dviejų mėnesių. Egidijus Bičkauskas taip pat klausė, ko lekiam, ko skubam? Kazimieras Antanavičius, Vytautas Landsbergis irgi neskubino. Reikėjo į tą atmosferą įsiklausyti, kad pajustum tą didžiulį nerimą.
Atrodė, kad viskas stringa. Kazimieras Motieka atėjo ir paklausė Landsbergio, ar kalbėjo su Lozoraičiu. Jis atsakė, kad ne. Paklaustas, ko laukia, nuėjo skambinti. Ilgai laukėme, kol pamatėme sparčiu žingsniu, kas jam nebuvo būdinga, ateinantį Landsbergį. Jis atsisėdo ir pasakė: „Skelbiam šiandien“. Jau buvo po vidurnakčio, buvo prasidėjusi kovo 11“, – svarbiausią naktį Lietuvos istorijoje prisiminė I. Andrukaitienė.
Č. Juršėnas pasakojo kaip tik tądien, kai viešėjo Anykščiuose, girdėjęs iš Gedimino Vagnoriaus tai, kad Nepriklausomybė buvo paskelbta dėl Stasio Lozoraičio melo. Tą patį patvirtino iš kito šaltinio girdėjusi ir I. Andrukaitienė.
„Šimtu procentu negaliu pasikliauti, bet jis (G. Vagnorius – aut. past.) šiandien štai ką pasakė: tą naktį iš kovo 10 į kovo 11 V. Landsbergis tris kartus kalbėjo su Stasiu Lozoraičiu. Pagrindinis klausimas – ar Amerika remia Lietuvos apsisprendimą, ar neremia. Lozoraičiui vieną kartą iš Baltųjų rūmų pasakė, kad jokiu būdu nepradėkite, ne laikas. Landsbergis antrą kartą paskambino Lozoraičiui – sako, gal per valstybės departamentą, užsienio reikalų ministeriją reiktų kalbėti? Lozoraitis paskambino, bet jam buvo pasakyta, kad jokiu būdu ne. Sąjungininkai toliau spaudė Landsbergį, kad kalbėtų su Lozoraičiu, ir, anot Vagnoriaus, Lozoraitis pamelavo, kad Amerika pritarė mūsų apsisprendimui ir visi nutarė, kad skelbiame Nepriklausomybę kovo 11 dieną“, – apie tai, ką išgirdo klausydamas radijo, pasakojo Č. Juršėnas, o I. Andrukaitienė sakė, jog tai – „šventas griekas“.
Tad kovo 11 dieną 9 valandą prasidėjo posėdis, kuriame dalyvavo 133 išrinkti deputatai.
„Turėjome išsirinkti Aukščiausiosios Tarybos pirmininką. Iš kelių siūlymų liko dvi kandidatūros – Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio. Pirmininku tapo Landsbergis, kuris iš karto pasiūlė Brazauskui tapti pavaduotoju, bet jis nesutiko, sakydamas, kad nesurinko nė pusės balsų ir jam būtų nekorektiška tapti Aukščiausiosios Tarybos vadovybės nariu“, – pasakojo buvusi lietuvių kalbos mokytoja I. Andrukaitienė.
Parašas – tarsi moralinis gestas
„Balsuoti buvo galima pakeliant ranką, atsistojant ir vardiniu būdu, kurį pasiūliau aš. Kiekvienas deputatas gavo kortelę, kurią turėjo užpildyti: akto pavadinimas, vardas pavardė ir trys variantai: už, prieš, susilaikė. Nereikalingus variantus reikėjo nubraukti. Savo variantą užpildžiau 22 valandą 10 minučių. Kai buvo suskaičiuoti balsai, turėjome patvirtinti atsistodami ir pakartodami, kad aš, toks ir toks, už“, – pridūrė parlamentaras Č. Juršėnas.
Pasak Signatarų, dabar kiekvienas, tuomet balsavęs už Nepriklausomybę, turi tokią laminuotą kortelę, o originalai saugomi Seimo archyve.
Pasirašydami Aktą, Signatarai teigė jautęsi ypatingai, pasak I. Andrukaitienės, „tai buvo moralinis aktas, moralinis gestas“, nes tikrieji Signatarai buvo du – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis bei Aukščiausiosios Tarybos Sekretorius Liudvikas Sabutis.
Signatarai Č. Juršėnas ir I. Andrukaitienė prisipažino, kad, paskelbę Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, galvojo, kada juos išveš:
„Audrius Butkevičius, mūsų drąsuolis, karys, neseniai sakė, kad galvojo taip: pasirašom, daugiausia tris dienas šioje salėje padirbame ir mus „susems“. Sakė, turėjo tiek informacijos, kad turėjo pagrindo taip galvoti, tik tuomet nieko mums nesakė“, – pasakojo anykštėnė I. Andrukaitienė.
Dovanojo rožių
Scenoje Signatarai taip pat aptarė ir sprendimus Aukščiausiąją Tarybą pervadinti Atkuriamuoju Seimu bei Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką V. Landsbergį paskelbti faktiniu šalies vadovu.
„Aukščiausioji Taryba 1996 metų Seime pervadinta į Atkuriamąjį Seimą. Tai – pervadinimas atbuline data. Tuo metu buvo Aukščiausioji Taryba, nėra nė vieno dokumento, 1990–1992 metais pasirašyto Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo Pirmininko Landsbergio arba Sekretoriaus Sabučio vardu. Mano nuomone, tokie žaidimai nepriimtini. Tai – anekdotinė situacija: faktinis valstybės vadovas! Jokioje mūsų laikinojoje Konstitucijoje nebuvo tokios pareigybės. Tai buvo kolektyvinis vadovas. Tai yra istorijos perrašymas“, – kalbėjo I. Andrukaitienė.
Č. Juršėnas pritarė: „Aš irgi nepritariau, kadangi negalima perrašyti istorijos. Seimas Vytautą Didįjį galėjo pavadinti karaliumi. Juk jis buvo karalius, jam buvo karūna vežama. Tai būtų buvęs darbas amžiams. Kas buvo Aukščiausioji Taryba savo esme? Tai buvo revoliucinė asamblėja, kuri keitė santvarką <…>. Landsbergis buvo paskutinis LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.“
Renginio metu iš salės skambėjo klausimai ir pasvarstymai apie Lietuvos nykimą, kalbos, tautiškumo išsaugojimą.
Po renginio Č. Juršėnas neleido nė vienai moteriai ar merginai palikti salės: visoms Kovo 8-osios – Moters dienos – proga buvo įteikta po rožę.
Kaip ,,Anykštai“ sakė Signataras, jis tęsia 2022-ųjų metų kovo 8-ąją Anykščiuose pradėtą tradiciją moterims dovanoti gėlių. Č. Juršėnas skyrė 400 eurų, už kuriuos Anykščių rajono savivaldybės darbuotojai nupirko rožių, jos buvo išdalintos į susitikimą atėjusioms damoms.
