Kraštotyrininkai šventė sambūrio jubiliejų

Šeštadienį į savo didįjį susibūrimą, paženklintą 60 -uoju organizacijos jubiliejumi, sugužėjo Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos nariai ir bičiuliai. Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos, šiemet sutinkančios 85 m. veiklos sukaktį, salė prisirinko pilnutėlė – bene septynios dešimtys žmonių. Pasidžiaugta pasiekimais, pasveikinti jubiliatai, aptartos ateities gairės, kartu su „Valaukio“ dainininkėmis traukta daug smagių tautiškų melodijų.

Valandą prieš vidurdienį prasidėjusią šventę atvėrė tautinės kultūros puoselėtojos ir skleidėjos – folkloro ansamblio „Valaukis“ dainininkės. Prasmingai „Ilgiausių metų“ skambėjo jubiliejų švenčiančiai kraštotyros draugijai ir sukakčių paliestiems kraštotyrininkams. Be to, visų drauge sudainuotos dar dvi smagios liaudies dainos – apie gražuoles Raseinių krašto merginas ir tėvynę Lietuvą.
Draugijos pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius prisiminė tolimus 1962 m., kai Anykščiuose buvo įkurtas respublikinės paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos skyrius. Jo veikla ir kraštotyrinis sąjūdis rajone išplito ir suklestėjo, kai keliolika metų jai vadovavo muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė. Jos vardu draugija pavadinta tik 2012 m., nors svarstyta, kad gal net prasmingesnis jai buvęs veik pirmojo anykštėniškos kraštotyros rinkėjo ir populiarintojo, pirmosios lietuviškos istorinės knygos apie Anykščius autoriaus Petro Biržio – Pupų Dėdės vardas. Laikui bėgant paminklosaugininkai sukūrė savo struktūrą, o kraštotyrininkai taip pat plėtė savo veiklą. Nors atsisakyta kolektyvinių darbų, tačiau palengva su krašto tyrinėjimais skverbtasi veik į visas gyvenimo sritis, net mokslus.

Šiai minčiai pritardama šypsojosi garsioji klimatologė dr. Audronė Galvonaitė.
Pasveikinti šių metų jubiliatai – Genovaitė Ražanienė, Vida Dičiūnaitė, Jonas Sriubas ir šių eilučių autorius. Bene dešimtis piliečių apdovanoti: padėkas jiems įteikė bibliotekos direktorius Romas Kutka, dėkodamas už bičiulystę su biblioteka, bendrą veiklą, judėjimą pirmyn, nors ir su minusu arba su pliusu kažkurioje skalėje. Kraštotyros draugijos padėkos už pagalbą ir bičiulystę įteiktos bibliotekos darbuotojams Violetai Matelienei ir Mindaugui Andziuliui. Bibliotekos kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja Audronė Berezauskienė pažymėjo, kad per šiuos metus netekome kelių draugijos narių, tačiau būrys nemažėja: įstoja vis naujų narių – žmonės pajunta, kad ateina laikas tapti kraštotyrininkais. Šiandien organizacija vienija visą lietuvišką kapą – net 60 tikrųjų narių, bendroje veikloje nuolat dalyvauja nemažas būrys bendraminčių. Parodytas trumpas filmukas, kuriame apie kraštotyros svarbą kalbėjo ir gyvi, ir mirusieji – taip prisiminėme jau amžinybėn išėjusius Ireną Seliukaitę, Osvaldą Janonį, Vytautą Rimšą.
Žodį tarė svečiai iš kraštotyros draugijos centro Vilniuje – įvairių krašto pažinimo veikų jaunimui organizatorius Arvydas Ščiukaitis ir etnografas, nepailstantis, daugiadarbis įdomiausių straipsnių autorius, liaudies kultūros žurnalo „Būdas“ redaktorius Juozas Šorys. Vilniečiai pažymėjo, kad Anykščių skyrių galima pavadinti vienu gausiausių, gyvybiškiausių, tikru veiklos etalonu, kraštotyrinio judėjimo flagmanu. Apie kraštotyros reikšmę gamtos pažinimui kalbėjo draugijos narys, daugelio knygų apie augalus (jose šalia mokslinių įžvalgų įterpta ir nemažai senolių išminties) autorius, Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius.
Dalia Savickaitė, atvykusi iš Ignalinos, detaliai ir įdomiai pasakojo apie savo dideles, kruopščiai parengtas ir naudingas knygas „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ ir padovanojo didelį glėbį šio leidinio II tomo, skirto Visagino kraštui.
Pasveikino Vilniaus anykštėnai, įteikė didžiules, įpakuotas nelyginant didžioji pica „Junos“ kavinėje knygas – albumus, istorinių Lietuvos žemėlapių, atspaustų daugybę anykštėniškų kūrinių pas skaitytojus išleidusioje leidykloje – spaustuvėje „Petro ofsetas“. Žodį tarė Regina Smetonaitė, Irma Randakevičienė, Romas Pačinskas, Gediminas Grina.
Robertas Breskus, bendaminčių pavadintas tikriausiu kantruoliu (mat pirmąją personalinę karikatūrų parodą surengęs 1982 m. kino teatre „Šilelis“, antrąją atvėrė tik šiemet), pateikė keletą lakštų šmaikščių, gyvenimą atspindinčių, tiesos ieškančių, blogybes pliekiančių piešinukų, taip pat bene tris dešimtis puikiausių medžio drožinių, įvairių figūrėlių. Čia ir Šv. Jonas Nepomukas, ir storas lūpas išpūtęs, raumeningas, bet Puntuko neišlaikęs velnias, narsus karžygys, barzdotas vaidila ir dar daug visokių meniškai atliktų drožinių.
Oficialiąją dalį vainikavo ansamblio „Valaukis“ atliekamos įvairių regionų liaudies dainos, visos smagios, savitos, kaip ir šita – „Muzikontai groja, ponai tuncavoja, o raiba gegutė sodely kukuoja…“
Antrojoje, pokalbių ir šnabždesių dalyje, prie kavos puodelio smagiai kabėtasi apie kraštotyrą, istoriją, knygas, patyrimus, ieškojimus, apie karą Ukrainoje ir vėluojantį, bet jau jau per slenkstį žengiantį tikrą pavasarį.