Kūdikėlių kojytes šildo senelių namų mezgėjų kojinės

Genovaitė Pugžlienė ir Janina Kacilevičienė gyvena Anykščių socialinės globos namų Svėdasų padalinyje. Per 80-metį perkopusi Genovaitė sako jau seniai žinojusi, jog gyvens tokiuose namuose, o 95-erių sulaukusi, su vežimėliu judanti Janina sako, kad savarankiškai gyventi jau buvo per sunku…
Abi senolės tikina, kad Svėdasų padalinyje radusios prasmingą užsiėmimą – jau kelerius metus jų rankomis megztos kojinytės vežamos į Utenos ligoninės ginekologijos akušerijos skyrių ir dovanojamos ką tik pasaulį išvydusiems mažyliams.

Mažas kojinytes megzti sunkiau

Svėdasų padalinio senbuvė Genovaitė sakė, kad prieš kelerius metus, paskatinta darbuotojų, susidomėjo iniciatyva megzti kojinaites naujagimiams – paimti į rankas virbalus mėgdavusi ir iki šiol, tačiau tokia prasminga veikla moteriai tapo miela širdžiai. Net du kartus per metus į Uteną iškeliauja apie 20–30 mažyčių kojinaičių, megztų didžiulę patirtį turinčių rankų.
„Aš mezgu jau seniai, mano močiutė daug megzdavo, iš jos, būdama vaikas, ir išmokau, – prisiminė 83-ečius metus skaičiuojanti moteris. – Mažas kojinytes sunkiau megzti, nei dideles, – su jomis daugiau darbo. Jei visada megztum, užtektų pusdienio, bet gi ne visada mezgi, tai ir užtrunka ilgiau. Didesnes kojines mezgu su raštais, įdomesnis mezgimas darosi.“

Genovaitė sakė, kad jai pačiai nieko nebereikia, bet vis tiek virbalų iš rankų nepaleidžianti – mezga ne tik kojines, bet ir skirtukus knygoms, šalikus.
„Didžiausias mano mezginys – suknelė, megztinius megzdavau ir sau, mamai, broliui, vyrui. Vieną kartą labai reikėjo kojinių, tai dvi poras vyriškų numezgiau per naktį. Bet dabar tokių didelių daiktų nebemezgu. Bet daug globos namų gyventojų apmegzti“, – juokėsi ji.
G. Pugžlienė savo atžalų sakė nesusilaukusi, tad neturėjusi kam perduoti mezgimo meną. Turi moteris dvi seseris ir brolį – visi gyvena Vilniuje. Bet sesės, sako, nors ir moka, nemezga: viena prižiūri neįgalų brolį, kita – dirba, be to, galvoja, kad tai – tik laiko gaišimas, geriau jau tas kojines ar megztuką turguje nusipirkti.

Kad gyvens senelių namuose, žinojo seniai

Genovaitė yra kilusi iš Burbiškio, o svėdasiške tapo 2011 metais – tuomet atsikraustė į šiuos globos namus. Ji sako, kad visada žinojusi, kur leis senatvę ir tokį gyvenimą – nors turėjo galimybę gyventi bute, pasirinko pati.

„Labai jauna, gal 15-kos metų, išvažiavau į Vilnių. Mano brolis yra neįgalus, jis įstojo į universitetą, ir aš išvažiavau su juo gyventi, nes reikėjo jį prižiūrėti. Iki 1993 metų gyvenau Vilniuje. Kai mirė mano vyras ir likau viena, grįžau gyventi pas tėvus į Burbiškį. Manęs mama klausdavo, kaip tu toliau gyvensi? Sakydavau, kad važiuosiu į senelių namus. Kai tėvai mirė, nebebuvo kaip gyventi, – prisiminimais dalijosi moteris. – Man buvo pasiūlyta: arba nuperkame butą su visais patogumais, arba senelių namai. Pasirinkau gyventi čia.“
Pasiteiravus, ar nebuvo baisu – juk neretai žmonės senelių namus vis dar stigmatizuoja, sako, kad čia gyvena niekam nereikalingi žmonės, – Genovaitė patikino, jog tikrai ne:

„Senelių namus „ubagynu“ vadindavo, daug kas vien tokio pavadinimo bijodavo. Aš dar būdama vaikas nueidavau į senelių namus Anykščiuose, visai netoli Šeimyniškėlių jie buvo. Nunešdavau moterims pieno. O kai brolis įstojo mokytis, bendrabutyje gyvenau viena tarp 15-kos vyrų. Buvau pripratusi gyventi būryje.“
G. Pugžlienė sakė, kad čia jos kambarys – kaip namuose. Visą gyvenimą buvusi aktyvi ir smalsi, ji džiaugiasi įvairiomis veiklomis globos namuose.

„Esu prekybą baigusi, visą gyvenimą ir dirbau. Sekėsi gerai. Turi būti gerai, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Aš buvau tokia, kad man reikėjo visko, kas negalima. Ir austi buvau pramokusi, kartą mama už ausų nuo staklių išmetė, kai pamatė, ką priaudžiau. Viską mėgau. Atsimenu, buvau ir į laikraštį papuolus, dirbau kolūky, ir mes su drauge „Valstiečių laikraštin“ buvom įdėtos, gavom medžiagos suknelėm. Atsimenu kaip šiandien – buvo tamsiai mėlyna su baltais žirneliais. Čia viską veikiu: skaitau, mezgu, televizorių žiūriu, domino žaidžiu, būna užsiėmimai, čia laikas praeina turiningai. Mano seserys ir brolis gyvena Vilniuje, bet man dažnai paskambina. O šeimoje buvom šešiese…“ – apie savo gyvenimą pasakojo Genovaitė.

Megzti išmokė ir sūnus

J. Kacilevičienė, galima sakyti, yra šių globos namų naujokė, čia gyvena antrus metus. Nors kojos nebeklauso, o ir klausa prastoka, tačiau rankos dirba puikiai. Todėl Janina panoro prisijungti prie Genovaitės ir, galbūt jaunystę prisimindama, o gal – ir niūrias mintis vydama, ėmė megzti vos sprindžio dydžio kojinytes.
Janina sakė, jog megzti išmoko, atrodo, dešimties metų.

„Išmokė mane bobutė. Ji megzdavo kojines. Man nėra skirtumo, ar dideles kojines numegzti, ar mažas, – sakė Janina ir nusišypsojo. – Kad nėra ten ką megzti – tik pradėjai, ir jau pabaigei!“
Janina pasakojo, kad mezga ne tik kojines – yra marčias apmezgusi, po ilgą megztinį iki kelių numezgusi. Šios sakė po dvi lentynas mezginių prisidėjusios. O dabar mezga megztuką: „Draugėms, pusseserėm esu daug išdalinus, o sau porą megztinių pasilikau. Kai papratus, megzti nesunku, o kai viską moki, niekas nesunku. Turiu tris knygas su raštais, iš jų ir mezgu.“

J. Kacilevičienė sakė užauginusi du sūnus, turi anūkę ir tris proanūkius.
„Vaikus buvau išmokiusi megzti, bet vėliau neberūpėjo – bernai, kur gi megs! Būdavo, numezga šaliką – ilgą ilgą, išardo, vėl mezga“, – apie savo vaikų mezginius pasakojo ilgaamžė, pati visą gyvenimą buvusi siuvėja.

„Siuvau viską – ir vyriškus, ir moteriškus, ir vaikiškus rūbelius, ir naujagimiams. Siūdavau pas žmones, namie negalėjau. Kartą parėjau, mane „naktiniai“ užpuolė, sakė, kad savo siuvėją dabar turėsim. Ką padarysi – kol jie buvo, siuvau ir jiems…“ – prisiminimais dalijosi iš Vyžuonų, Utenos rajono kilusi J. Kacilevičienė, o vėliau, ištekėjusi, visą gyvenimą gyvenusi Anykščių Pušyno mikrorajone. Paklausus, ką moteris mėgo veikti jaunystėje, puikaus humoro nestokojanti Janina juokėsi: „Buvo šokiai, gegužinės. Kur kas būdavo, ten ir aš. Jokiam chore nedainavau, bet prie arielkos visada dainuodavau!“

Šeimoje Janina buvo antras vaikas, o užaugo keturiese. Likusi viena. Paklausus, ar nebaisu buvo globos namuose apsigyventi, Janina nusijuokė: „O ko bijot, negi miškan?“

Jaučiasi reikalingi darydami gerus darbus

Anykščių socialinės globos namų Svėdasų padalinio vyriausioji socialinė darbuotoja Neringa Matulevičienė sakė, kad pirmosios tokios kojinaičių mezgimo akcijos buvo vykdomos ankstesnių gyventojų dar 2007 metais.

„O į Utenos akušerijos ginekologijos skyrių kūdikiams pirmą kartą kojinaites numegztos 2019 metų pabaigoje. Kartą ar du per metus šią akciją tęsiame. Mūsų senbuvė Genovaitė yra didžioji mezgėja, o šiais metais prie šios akcijos prisidėjo ir Janina. Kiekvieną kartą nuvežame apie 20 porų kojinaičių, šį kartą padovanojome 30. Utenoje kojinaičių labai laukia, sako, kad jos nudžiugina tėvelius. Kiek iš viso porų nuvežėme, neskaičiavom. Kolektyvas visada džiaugiasi, būna dėkingas, net lauktuvių perduoda mezgėjoms“, – sakė N. Matulevičienė bei pabrėžė, kad mezgėjoms atlygio tikrai nereikia – jos tą darančios iš širdies.

N. Matulevičienė pasakojo, kad moterys kojines mezga ne tik kūdikiams, bet ir suaugusiems – jos mezga riešines, skirtukus knygoms, kitus mezginius, o Genovaitės daug darbų yra eksponuojama gyventojų darbelių parodose. Siūlais mezgėjas aprūpina įstaiga.

Saugi ir ori senatvė globos namuose

N. Matulevičienė sakė, kad gyvenimas globos namuose žmonėms padeda užtikrinti saugią ir orią senatvę, o stigma nyksta, neva čia gyvena tik niekam nereikalingi, apleisti žmonės. Ir iš tiesų, apsilankius šiuose namuose, pasijunti kaip bendrabutyje: koridoriuje akis galima paganyti į sukabintas nuotraukas, kuriose įamžintos globos namų gyventojų gyvenimo akimirkos, sienas puošiantys užrašai suteikia jaukumo, o antrame aukšte dėmesį patraukia didžiulis akvariumas, prie kurio ir sutikome vieną savo pašnekovių – Janiną.

„Iš Skandinavų šalių ateina mada, kad žmonės, dar jauni būdami, jau nusiteikia, kad gyvens senelių namuose. Jie nenori apkrauti artimųjų, nenori tapti našta ir sąmoningai pasirenka tokį kelią – būti tarp bendraamžių. Dažniausiai jie pas mus atvyksta, kai nebegali tinkamai savimi pasirūpinti, kai artimieji negali suteikti jiems reikalingos pagalbos – o jie žino, kad čia artimiesiems bus suteiktos profesionalios paslaugos. Pas mus gyvenantys žmonės tikrai nėra nereikalingi“, – kalbėjo N. Matulevičienė.

„Globos namuose mes teikiame įvairias paslaugas: pradedant sveikatos priežiūros, socialinio savarankiškumo ugdymo, laisvalaikio ir užimtumo organizavimo, terapines veiklas ir daugelį kitų. Globos namų gyventojus džiugina šuniukų, ponio, akvariumų, muzikos, dailės terapijos, vyksta įvairūs koncertai, edukacinės veiklos, gyventojams organizuojamos ekskursijos. Kiekvienas turi galimybę pasirinkti veiklą pagal savo pomėgius“, – apie gyvenimą Svėdasų padalinyje pasakojo N. Matulevičienė.

Švenčia ir Motinos dieną,ir gimtadienius

Čia gyvenantys žmonės pamini gimimo dienas, kitas progas. Genovaitė prisipažino, kad savo 80-mečio proga net nealkoholiniu šampanu visus pavaišino, tortą suvalgė: „Kas mėnesį vis kieno gimtadienį švenčiam.“

Švenčia Svėdasų padalinio gyventojai Motinos, Tėvo dieną. N. Matulevičienė sakė, kad šiomis progomis lankytojų išties padaugėja:
„Motinos diena minima kasmet, šia proga dažniausiai rengiami koncertai, šį kartą jis irgi vyks. Kartais kunigas pas mus atvyksta, aukoja šv. Mišias. Turime ir tradiciją, mat lankome mirusių globos namų – gyventojų – mamų – kapus, uždegame žvakelę. Savo mamas artimieji lanko – ir su gėlėmis atvyksta, ir su saldumynais.“
Svėdasų padalinyje šiuo metu gyvena 35 gyventojai, tiek čia ir yra vietų. Yra ir eilėje laukiančių – jų visada būna.

„Didžiąją dalį gyventojų sudaro moterys, o vyrų visada turėdavome mažiau“, – kalbėjo N. Matulevičienė bei pabrėžė, kad tiek „Anykštos“ kalbintomis mezgėjomis, tiek ir dauguma gyventojų artimieji labai rūpinasi, skambina, juos lanko.