Istorijos mokslų daktaras Mindaugas Nefas tapo privataus licėjaus direktoriumi.Jis toliau tęsia mokslinius tyrimus, nagrinėdamas tarpukario Šaulių sąjungos veiklą, skaito paskaitas VDU humanitarinių mokslų fakulteto istorijos katedros studentams, dalyvauja LRT televizijos projekte „Įdomiosios pamokos“ kaip vienas iš laidos vedėjų.
Per 33-ejus savo gyvenimo metus Mindaugas Nefas spėjo nuveikti tiek, kiek kitam neužtenka ir viso ilgo gyvenimo. 2017-aisiais M. Nefas apsigynė daktarinę disertaciją „Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919–1940 m.“, išleido monografiją „Dvasios aristokratai. Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919–1940 m.“
Nuo ateinančių mokslo metų dr. M. Nefas istorijos pamokoms turės mažiau laiko, nes tapo administratoriumi – ėmėsi vadovauti Vilniuje veikiančiam privačiam VDU licėjui „Sokratus“.
– Derinate kelias veiklas. Jaunas apsigynėte daktarinę disertaciją ir, regis, atsivėrė keliai į akademines aukštumas. Tačiau likote mokykloje, dabar dar ėmėtės ir vadovauti mokyklai. Nebijot, kad taip save „išbarstysite“?
– Mūsų vyresnės kartos visuomenė buvo įpratusi dirbti tą patį darbą ir visą gyvenimą „graužti tą pačią morką“. Tačiau juk akivaizdu, kad nėra trūkumas turėti du ar daugiau giminingų darbų. Aišku, dirbti tolimųjų reisų vairuotoju ir dėstytoju būtų sudėtinga, bet giminingi darbai vienas kitam nemaišo. Apskritai tai tik sustiprina žmogų. Būni skirtingose aplinkose, matai skirtingus žmones. Nemanau, kad gerai 30 ar 40 metų sėdėti vienoje sferoje ir atkakliai varyti tą pačią vagą. Dabar rengiuosi administraciniam darbui. Užtenka vien kritikuoti ir badyti pirštais į kitus – reikia ir pačiam prisiimti atsakomybę.
– Pedagogui žinios, gebėjimai, išmanymas yra labai svarbu, bet didelis pliusas ir charizma. Jūs esate neabejotinai charizmatiškas. Ar darbe naudojatės savo charizma?
– Aišku, ir tai padeda. Ir su mokiniais bendraujant, ir su tėveliais, ir su mokytojais. Mokyklos bendruomenėje vis dar yra susiskirstymas. Yra „jie“, t.y. administracija, ir esame „mes“, t.y mokytojai. Nesvarbu, kas administracijoje dirba, bet „jie“ yra savotiški priešai. Kaip ponai baudžiavos laikais, kurie mus nuolat apkrauna darbais, o pinigų tiek, kiek mes norime, nemoka. Dabar susidursiu su tuo reiškiniu iš kitos pusės.Bet charizmatiškumas visur padeda. Juolab kad aš nesu rolėje – esu toks, koks esu iš tikrųjų.
– Ar dirbant su mokiniais tenka pakelti balsą? Žinome ir chrestomatinių pavyzdžių, kad pamoka neprasideda, kol mokytojas bent dešimt minučių isteriškai neparėkia…
– Vaikai yra vaikai. Jie linkę išbandyti mokytoją. Darbas su vaikais nėra epizodinis, proginis reikalas. Į mokyklą ne pramogauti ateini. Tai yra darbas ir visuomet reikalingas to darbo rezultatas. Neužtenka, kad mokiniams būtų „faina“, gera. O mokiniai visais laikais nebūtinai būna suinteresuoti dirbti. Tekdavo ir balsą pakelti, griežčiau pakalbėti, bet rėkimo, 10 ar 20 minučių trunkančio, nėra buvę. Save pagaunu, kai elgiuosi kaip stereotipinis mokytojas – bambu: „na va, jūs turite mokytis, nes jeigu nesimokysit …“. Tada sakau sau: „stop, stop, stop. Kažkaip kitaip turi dėlioti mintis“.
– Atsimenat, kad, kai pačiam mokykloje taip moralizuodavo, nepadėdavo?
– Žinoma, nepadėdavo. Bet mokytojas taip natūraliai „įsivažiuoja“. Taip jau nutinka.
– Tradiciškai sakoma, kad bjauriausia dirbti su paaugliais. Kuri mokinių amžiaus grupė pačiam yra sudėtingiausia?
– Yra specifika, vaiko raida. Bet nemanau, kad problemų kyla dėl vaikų amžiaus. Manyčiau, daug priklauso nuo to, kaip sustruktūruoji savo darbą. Esu turėjęs labai disciplinuotų penktokų, bet yra buvę ir atvirkščiai, kai vyresnieji sunkiai valdomi. Daug priklauso nuo pradinių klasių mokytojų. Jie pirmieji tvarką klasėje įveda ir vėliau klasė laikosi tradicijos. Jei ta tvarka netinkama, vėliau kenčia visi.
– O tėvų įtaka? Ar vaikui įsiliejus į kolektyvą tėvų įtaka išsitrina?
– Nemenka ir tėvų įtaka. Vaikai mato, kaip tėvai bendrauja, kaip moko bendrauti. Bet veikia ir masės psichologija. Jeigu vaikai mato, kaip kiti elgiasi, ir tie kiti nėra sudrausminami, ir jie pradeda panašiai elgtis. Dalis vaikų yra labai lengvai pasiduodantys aplinkinių įtakai. Jeigu stengiamės, išskaidome tokius padūkėlius, tada lengviau dirbti. Pedagogikoje daug dinamikos, daug įvairovės ir nėra vieno atsakymo, vieno sprendimo būdo. Vaikų elgesiui didelę įtaką daro, ką tėvai kalba apie mokytojus, kaip juos vertina. Jeigu tėvams mokytojai yra „durni ir nieko nesuprantantys“, tai vaikas mokykloje taip pat nepersistengs, juk žino, kad mokytojai yra „durni“.
– Į mokyklą ėjote penki broliai ir seserys – Nefų vaikai. Jūsų tėvai – žinomi anykštėnai: tėtis Saulius Nefas buvo Anykščių rajono meru, vėliau A.Vienuolio gimnazijos direktoriumi, mama Dangira Nefienė – A.Baranausko vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja. Visus jus tėvai taip pat auklėjo, o ar mokykloje jūs savo raiška ir elgesiu visi buvote panašūs?
– Pakankamai mes skirtingi. Bet mums niekada nebuvo galima žiūrėti į mokytojus nepagarbiai. Atsimenu, sėdim, namų darbus darome, sakau: „nesąmones mokytojas uždavė“. Tėtis atsakydavo – „ne mokytojas nesąmones uždavė, o tu nesupranti.“ Aš buvau aktyvus įvairiom prasmėm – ir teigiamom, ir kartais neigiamom.
Nebuvau nepagarbus mokytojams, bet… Sesės ir brolis buvo ramesni. Bet tai, jog aš nebuvau idealus, man šiek tiek mokytojo darbe padeda. Paprastai ypač geri mokiniai arba ypač geri studentai nebūna labai geri mokytojai. Jiems dažnai būna sunku suvokti, kad kažkas gali elgtis kitaip. Manau, jog turiu kitokį supratimą – pats vaikas nėra automatiškai kaltas, kad kažko nemoka, kad netinkamai elgiasi. Mokytojai juos turi mokyti duodami pastabas, rodydami pavyzdį.
Mokykloje buvau labai aktyvus – būreliai, konkursai, dalyvavau visur. Tai man taip pat padeda. Žinau, kad mokiniai gali rasti laiko ne tik mokymuisi, bet ir visuomeninei veiklai. Mokykloje turėjau saugiklių nuo blogesnių poelgių. Jaučiau, kad mes visi esame vertinami kaip „Nefo vaikai“. Negaliu sakyti, kad tas vertinimas buvo negatyvus, bet, regis, stebėjimas buvęs didesnis nei kitų vaikų. Mes mokėmės A.Baranausko vidurinėje, o tėtis tuo metu vadovavo A.Vienuolio gimnazijai.
Pamenu, kaip tėtis kartą buvo iškviestas į mokyklą chemijos mokytojos prašymu. Bet ta istorija buvo pakankamai juokinga. Įvyko kažkoks nesusikalbėjimas ir mane mokytoja išvarė iš klasės. Pasakė, kad be tėvo nebepriims į mokyklą. Nuėjau pas direktorę Ona Repečkienę, papasakojau, kas buvo. Jinai pasijuokė, bet aš buvau principingas – nusprendžiau eiti iki galo. Tėčiui pasakiau, kad jam reikia ateiti į mokyklą. Jis – iš ryto pas mokytoją. „Aš gi čia tik pajuokavau“, – sako mokytoja. Tėtis tada kritiškai įvertino iškvietimą, pasakė, jog taip trukdomas tėvų laikas.
– Ar jautėte tėvų pedagoginių darbo metodų skirtumus?
– Mamos darbą geriau mačiau. Tėčio – tik tiek, kiek tekdavo nueiti į jo vadovaujamą mokyklą, su jo auklėtiniais pabendrauti. O mama mane pusę metų pati mokė lietuvių kalbos. Jų panašumas – abu buvo aktyvūs. Visomis prasmėmis – ir pamokose, ir užklasinėje veikloje – ekskursijos, kelionės. O didaktinius dalykus būtų sunku vertinti. A.Baranausko vidurinėje mokykloje mokiniai 11 klasėje rinkdavosi mokytojus. Pas mamą visada būdavo anšlagas. Ir ne pirmūnai pas ją norėdavo patekti.
Gal prieš šešerius metus nuėjau anksti ryte nusimaudyti upėje. Sėdi pakrantėje du nebe jaunuoliai, vis dar vakarojantys. Mokyklą jie baigę prieš 20 ar 30 metų. Vyrai kalbasi, kurią mokyklą yra baigę. Abu, pasirodo, mokėsi „Nefo mokykloje“. Jei mokykla vis dar tapatinama su Nefu, prie pavardės nepridedant keiksmažodžio, gal jis nebuvo labai blogas mokytojas.
– Kokie Jūsų santykiai su mokinėmis ir studentėmis? Jaunas, gražus mokytojas, dėstytojas. Ar nebando jos savo žavesiu užsidirbti balų?
– Dabar jau ne. Jų požiūriu, aš esu senis. Prisimenu, kad mokykloje patys net apie praktikantus galvojom, jog tai jau seni žmonės O aš už tuos studentus praktikantus jau gerokai vyresnis. Bet ir pradžioje, kai tik pradėjau dirbti mokytoju, labai aiškias ribas nubrėždavau. Stengiuosi bendrauti pakankamai artimai, draugiškai, bet visi mano mokiniai supranta, kad nesu aš jų draugelis. Neinam mes kartu rūkyti ar alaus gerti. Man pavyko atstumą išlaikyti.
– Kaip kreipiatės į mokinius ir studentus?
– Į mokinius – „tu“, o studentams yra įprasta sakyti „jūs“. Visose aukštosiose taip įprasta. Pedagoginiame buvo įprasta pabrėžti žodį „kolegos“. Pirmame-antrame kursuose tas pabrėžtinis „kolegos“ buvo juokingas. Su studentais, kurie pas mane rašo kursinius, bakalaurinius darbus, su kuriais artimiau bendrauju, kalbėdamasis kartais pereinu ir prie „tu“.
– Ar mokinių „tujinimas“ nesumažina atstumo tarp mokytojo ir mokinio?
– Mano studijų laikais pedagoginiame didžiausias studentų draugas buvo profesorius Juozas Skirius. Bet jis visuomet su studentais ypač pagarbiai elgėsi. Su juo kalbėdavomės ne tik apie akademinius dalykus. Prieš porą metų dirbau privačioje mokyklėlėje, kur buvo įprasta kreiptis vardais. Vaikams kartais automatiškai išsprūsdavo ir „tu“. Niekada nedarydavau problemos. Priklauso nuo to, kokiu tonu ir kaip sakai, o ne nuo paties kreipinio. „Mindaugai, gal tu galėtum man padėti“, – nemanau, kad toks kreipinys mane žemina kaip mokytoją ar panaikina ribas.
– Mokykloje raidės „dr.“ prie pavardės kažką reiškia?
– Mokiniams kažką reiškia. Kažką mokytojas turi… Knygą esate parašęs, mokytojau? Autoriteto šiek tiek prideda. Yra dalykai, kuriuos ne tik perskaitęs atkartoji, bet ir pats kažką patyrinėji. Kita vertus, yra įsitikinimas – jeigu tu esi mokslų daktaras, tai turi atsakyti į visus klausimus. Taip manantiems atsakau, jog disertacija nereiškia, kad ją parašęs žmogus yra protingas visose srityse. Daktaro disertacija reiškia, kad jis yra įsigilinęs, išmano sritį, iš kurios parašė daktaro disertaciją.
– Dažnai sakote „nežinau“?
– Kuo daugiau tyrinėji – tuo dažniau sakai „nežinau“. Kuo mažiau mokaisi, tuo dažniau turi atsakymus. Ir dabartinėje situacijoje – didelė dalis antivakserių galininko taip ir neišmoko rašyti su nosine, bet yra skiepų ekspertai. Jie nesako „nežinau“, o profesoriai tai dažnai sako. Čia ir yra išsilavinusio ir neišsilavinusio žmogaus skirtumas. Ir apie valdžią dažnai sakoma: „jie durniai, nesupranta, ką daryti“. Mokiniams dažnai aiškinu, jog reikia vertinti savo asmeninių gebėjimų lygmeniu – „ar aš galėčiau padaryti geriau“. Jeigu – ne, tada nekritikuok aštriai, „nevaryk“.
– Spėčiau, kad tik laiko klausimas, kada atsidursite politikoje…
– Niekada nesakau „niekada“. Visko gyvenime gali nutikti. Politika – mane dominanti sritis, esu susidūręs su ja, konsultuodamas žmones. Dalyvavau ir jaunimo organizacijų politinėje veikloje. Bet man daugelis dalykų nepatiko. Pavyzdžiui, kompromiso ieškojimas paminant vertybes. Suprantu, kad politika – konsensuso menas. Tai yra ir „faina“, bet , kita vertus, na … nežinau. Nieko nėra bloga eiti į politiką, bet artimiausius keletą metu neketinu to daryti. Kita vertus – vienas lauke ne karys, ypač politikoje..
– „Sokratus“ licėjus, kurio vadovu tapote, yra 12-metė mokykla?
– Priauganti mokykla. Dabar mokiniai joje mokosi iki 8 klasės. Mūsų tikslas, kad licėjuje mokiniai gautų vidurinį išsilavinimą. Didžioji dalis klasių turi po vieną klasių komplektą. Tikslas – turėti po du komplektus. Mes nesiekiame tapti didele mokykla, norime kurti gerą mokyklą mokytojams, mokiniams, tėveliams. Vaikai priimami be atrankos, siekiame kiekvieno mokinio asmeninės pažangos. Kiekvieną dieną mokinys iš mokyklos turėtų išeiti šiek tiek geresnis.
– Jau vien dėl atlyginimų privačios mokyklos yra patrauklesnės darbuotojams?..
– Mokytojams mokėti normalias algas galimybes turi ir valstybinės mokyklos, tik dažnai administracija neturi noro tai daryti… Aš valstybinėje mokykloje uždirbau labai gerus pinigus. Privačių mokyklų biudžetai yra mažesni nei valstybinių, bet jos savo lėšas naudoja efektyviau.
