Šeštadienio „Anykštoje“ publikacijoje „Baltieji Padvarninkų senkapių šešėliai” buvo rašoma apie Padvarninkų senkapį, kurį lietuvių literatūros klasikas, dvasininkas Juozas Tumas-Vaižgantas pavadino „poetingiausia vieta Lietuvoje“.
Važiuojant plentu iš Andrioniškio link Viešintų, ties Padvarninkais, žvilgsnis užkliūva už aukštos kalvelės su išskirtiniu 6,5 metro aukščio paminklu šio krašto šviesuolei Liudvikai Didžiulienei–Žmonai, o užkopus ant kalnelio atsiveria dar vienas originalus ąžuolo kelmo pavidalo to paties skulptoriaus Bernardo Bučo paminklas bibliografui, tautosakininkui, knygnešių rėmėjui ir uždraustos lietuviškos spaudos platintojui Stanislovui Didžiuliui. Būtent šie du paminklai Padvarninkų senkapį išskiria iš kitų kapinių. Jau vėliau šalia šių šviesuolių amžino atilsio atgulusių knygnešių ir jų giminės paminklai originalumu nepasižymi – jie panašūs kaip ir daugelis praeito amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje pastatytų paminklų.
Ar svarbu, kad kiekvienos kapinės turėtų savo išskirtinį veidą, ar reikėtų statant paminklą ir tvarkant kapavietę konsultuotis su architektais, dizaineriais, galbūt netgi užsakyti projektą?
Romas KUTKA, Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktorius:
– Kiekvieną rudenį ir pavasarį važiuojame tvarkyti šviesuolių, kurių vardu vadinasi mūsų biblioteka, kapų, pavasarį pasodiname gėlių. Aš už tai, kad kiekvieni kapai būtų išskirtiniai ir bent jau iškilioms asmenybėms būtų statomi paminklai pagal projektus, kad jie žadintų jausmus, būtų kaip meno kūriniai. Įspūdį paliko senosios Nidos kapinaitės su vėtrungės formos kryžiais. Būdavo, jog Lietuvoje pastato mirusiam medinį kryžių, kai jis supūna, galima vėl ten laidoti, o dabartiniai kapų akmenynai nežinia kuo virs, kai nebus kam jų prižiūrėti.
Antanas VERBICKAS, A. Baranausko ir A. Vienuolio–Žukausko memorialinio muziejaus direktorius:
– Padvarninkų kapinės saugotinos, tvarkomos ir prižiūrimos, nes ten ilsisi istorinės asmenybės, o keli paminklai yra žinomo skulptoriaus meno kūriniai. Dėl kapų, manau, viskas priklauso nuo žmogaus supratimo. Nebuvau susimąstęs, kad kapavietės tvarkymui, paminklo pastatymui galėtų praversti specialisto patarimai. Galbūt didžiuosiuose miestuose tokios paslaugos teikiamos? Tačiau, kita vertus, jeigu būtų kažkaip reguliuojama, kaip tvarkyti artimo žmogaus kapavietę, kokį paminklą statyti, nebūtų gerai. Tai artimųjų reikalas.
Saulius RASALAS, Andrioniškio seniūnas:
– Manau, kad tokias išskirtines kapines kaip Padvarninkų reikia saugoti ir prižiūrėti. O projektai kapaviečių tvarkymui ir paminklų statymui iš esmės situacijos nekeistų, tebūtų eiliniu pasipinigavimu. Juk žinom, kokius kelius reikia kaimo žmogui numinti dėl kokios nors pašiūrės statybos. Kita vertus, pašalpas dėl mirusiojo valstybė moka vienodas, nepriklausomai nuo asmenybės visuomeninės svarbos. Manau, kad paminklai ir kapavietės yra artimųjų reikalas, ir kitaip nebus.
Kazimieras ŠAPOKA, UAB Anykščių komunalinis ūkis direktorius:
– Pagal kapinių tvarkymo taisykles, kapinėse laidojimui skiriama vieta, kurią tvarko ir prižiūri palaidotojo artimieji. Nereikia jokių leidimų ar derinimų paminklui statyti, taigi ir jokių mokesčių. Tačiau jeigu vėtra ar griuvęs medis paminklą suniokoja, žmogus neturi teisės gauti draudimo išmokos, nes paminklai nėra registruoti ar kaip nors įteisinti. Gera ar bloga dabartinė tvarka – nekomentuosiu, jeigu taisyklės bus pakeistos, jas vykdysime.
– ANYKŠTA
