15 diena (vasario 28 diena, ketvirtadienis)
Iš ryto atsikėlęs nusprendžiau neiti į laukus. Tebūnie man šiandien poilsis… Bet po kokių poros valandų grįžo ir tie, kas išėjo į darbą – šalna, o kol šalna, narcizų skinti negalima. Po valandos visi vėl išvažiavo į laukus… taip kelias valandas ir prasivažinėjo. 30 km pirmyn, 30 km atgal, paskui 30 km vėl…
15 diena (vasario 28 diena, ketvirtadienis)
Iš ryto atsikėlęs nusprendžiau neiti į laukus. Tebūnie man šiandien poilsis… Bet po kokių poros valandų grįžo ir tie, kas išėjo į darbą – šalna, o kol šalna, narcizų skinti negalima. Po valandos visi vėl išvažiavo į laukus… taip kelias valandas ir prasivažinėjo. 30 km pirmyn, 30 km atgal, paskui 30 km vėl…
Paskambinus mus išsiuntusiai agentūros atstovei, paaiškėjo, kad yra darbas sandėliuose Liverpulyje. Tačiau reikėtų žadėti įsidarbinti bent trejetui mėnesių. Plius dar reikia anglų kalbos testą išlaikyti. Abi aplinkybės manęs labai nežavi…
Toliau stebina anglų santykis su oru. Mačiau, kaip atėjo prie mašinos vasariškai apsirengęs vyras, t.y. šortais ir marškinėliais, ir nugremžė ledą nuo automobilio lango….
Mūsiškiai palieka ženklus Anglijoje. Viešbutėlių gatvėje, kurioje gyvena narcizų skynėjai iš Rytų Europos, įprasta „sysioti” ant namų sienų. Labai akivaizdžiai matosi čiurkšlių žymės. Netgi aišku, kokio dydžio kompanija paryčiais grįžo namo – du, trys ar visi septyni… V. Visockis rašė: „Proniknovienijie našie po planietie tiepier izveistno v daliekie – občiestvienom francūzkom tualietie jiest nadpizi na ruskom jazykie…” Į Angliją mes taip pat „pronikli”…
Narcizų skynėjai naudoja taktikas ir strategijas. Ypač reikia gintis nuo robotų lenkų. Kai du šimtai žmonių stoja į vagas, lenkai-robotai be abejo finišuoja pirmieji ir tada puola į labiausiai atsilikusių skynėjų vagas. Tas išskynę ieško naujų aukų. Kai paprasti mirtingieji pamato iš priekio jo vaga ateinantį lenką – puola vaga pirmyn ir pradeda skinti iš kito galo, robotui palikę tik mažą atkarpą… Arba net „gabalus” savo vagos praleidžia neskynę – susiduri su lenku, vaga baigta, tas susirenka savo narcizų ryšulėlius, o tu ramiai grįžti skinti tą atkarpą, kurią praleidai….
Mūsų suskintų narcizų galima nusipirkti prekybos centruose. Vienas ryšulėlis kainuoja 95 pesus. Skynėjui už vieną buntiką mokami 6 pesai…
16 diena (kovo 1 diena, penktadienis)
Prieš išvažiuojant skinti narcizų viena iš lietuvių pradėjo aiškintis su Česlovu dėl atlyginimo. Aišku, moteriai jis yra per mažas. Vieną iš į laukus skynėjus vežančių autobusą vairuojantis pats Česlovas kiek pasiaiškinęs šoko iš autobuso ir nulėkė į viešbutį…
Pasirodo, jog į darbą neišėjo dauguma mūsų viešbučio gyventojų – atlyginimas mažas, žmonės ruošiasi išvažiuoti iš Newquy. Viešbutyje dar vyko ir pikti pasiaiškinimai dėl mokesčio už nakvynę. Jo savininkė pyko, kad žmonės nesumokėję išvažiuoja, o darbininkai galvoja, kad už viešbutį automatiškai išskaitoma iš jų sąskaitų…
Penktadienį priskyniau 8 dėžes. Pirmajam lauke gėlių rinkimas buvo kaip grybavimas, turi pavaikščioti, kol randi narcizą. Kurį laiką „pagrybavus” pasigirdo Česlovo komanda: „Baigiam darbą, važiuojam į kitą lauką”. Pervažiavom…
Darbininkų būrys penktadienį buvo daug mažesni nei savaitės pradžioje, o ateinantį pirmadienį žmonių laukuose, matyt, bus dar daug mažiau. Šį savaitgalį darbininkai masiškai išvažiuoja. Mūsų viešbutyje liks tik vienas kitas žmogus – vieni išvažiuoja savo noru, kitus Česlovas meta lauk. Nemažai tinginių neužsidirbo net už viešbutį, įsiskolino ir ieško būdų, kaip atsikaityti ir iš čia išsinešdinti.
Girtuoklis Darius ir uošvienė nutarė pasilikti. Nors jiems dirbti nesinori, bet ir išvažiuoti nėra pinigų… Įkalbinėjame Kristiną, kad ji neišvažiuotų. Nes realu, kad dabar po didžiulės išvažiuojančių bangos likusiems darbo padaugės. O važiavimas į kitą darbo vietą – vėl naujos investicijos. Žodžiu, mergaitę mokome taupyti savo pinigus – čia bent maistui užsidirbs, o kitur nuvykus gali „visai likti ant ledo”. Juo labiau, kad narcizų skynėjai net ir šiemet sausio mėnesį gerai uždirbo. Vienas Latvijos rusas pasakojo, kad atvažiavo paskui draugą, kuris sausio pradžioje Newquy narcizuose uždirbdavo per 400 svarų per savaitę (neatskaičius mokesčių ir pragyvenimo išlaidų). Tada ir už narcizų dėžę mokėjo beveik dviem svarais daugiau, ir laukai buvę geresni, ir darbo visuomet buvo. „Aš dabar kaip durnius skinu narcizus beveik už dyką, o draugas jau išvažiavo”, – ironizavo rusas. Beje, rusų ir ukrainiečių čia yra daug ir visi mano kalbinti slavai – Latvijos piliečiai.
Pardavėjų ketvertas nuolat kuo nors piktinasi. Ruošiasi jos net televiziją kviesti, kad parodytų, kokios baisios darbo sąlygos ir kokie maži uždarbiai. Tiesa, nesupratau, į kokią jos televiziją kreipsis. Matyt, į lietuviškąją TV3…
Šeštadienis ir sekmadienis paskelbti išeiginėmis, nes prognozuojamos didelės šalnos.
Vakare išvažiuojantys skynėjai susitinka su Česlovu. Nueiname ir mes į susitikimą, pranešame, kad taip pat išvažiuojame. Tiesa, dar turime sulaukti banko kortelių, gal į jas kokių 30, o gal net 50 svarų „įkris” – tai bus uždarbis už 8 sunkaus darbo dienas…
Naktį viešbutyje gausiai geriama. Žmonės atsisveikina su Newquy… Vakarui užrakinama virtuvė. Pikti ir girti viešbučio gyventojai rėkia, kad pažeidžiamos jų teisės, skambina Česlovui. Naktį.
Manau, virtuvė užrakinama todėl, kad išvažiuojantys nebeplauna indų – iš virtuvės padaryta kiaulidė, viskas užkuista.
Viena lietuvė koridoriuje paliko termosą. Termosas dingo. Moterys rėkavo lakstydamos po kambarius. Termosą išsigandęs atidavė girtuoklis latvis, sakęs, jog neva pajuokavęs.
17 diena (kovo 2 diena, šeštadienis)
Dalis narcizų skynėjų viešbutį paliko jau šią naktį. Plaunami ir vėdinami kambariai. Jau iš ryto kažkas dėl kažko ruošiasi kviesti policiją į viešbutį. Nesigilinu. Jau net ir nelabai įdomu, nes skandalai viešbutyje – kasdienis reiškinys.
Išeiname į autobusų stotį – nusiperkame autobuso bilietus į Liverpulį Gal kokius 800-900 km autobusu nuvažiuosime už 22 svarus. Nebrangu. Tiesa, jei būtume važiavę sekmadienį, taigi bilietus pirkę ne prieš dvi dienas, o iš vakaro – jie būtų kainavę dvigubai daugiau. Traukinio bilietas nuo Newquy iki Liverpulio – 70 svarų.
Šiandien dar nueiname į Newquy akvariumą. Žuvis ir jūros gyvūnus jame galima stebėti iš stiklinio tunelio, nutiesto po akvariumu. Britai į šią vietą eina su vaikais, labai daug vaikų aprengti karnavaliniais kostiumais. Sutikome piratą, jūrininką ir keturias princeses. Bilietas į akvariumą kainuoja 10 svarų.
Efektingas vaizdas žvejų uoste. Vienišas mėsininkas (o gal žvejys) doroja šviežias žuvis, o atliekas meta į vandenyną. Dėl jų grumiasi vandens paukščiai. Regis, mėsininkas taip save džiugina. Dirbti linksmiau, kai už poros žingsnių išsirikiavusios žuvėdros kraipo snapus ir raivo kaklus, o sulaukusios mėsininko mosto visos puola į jūrą. Mėsininkas jaučiasi esąs valdovas…
Vandenynas žuvėdroms padovanojo negyvą, bet sveiką žuvį. Žuvies savininkas kurį laiką keitėsi, kol ji atiteko svarbiausiam „žuvėdrinui”. Tas draugų (ir konkurentų) apsuptyje pakankamai ramiai dorojo grobį, nuo jo atsiplėšdamas tik kartais, kad arčiausiai aplinkui esantiems, kiekvienam atskirai pasakytų: „Čia ma-no mais-tas. Su-pra-tai?”
Pakrantėje, o ir mieste galybė šunų su šeimininkais. Anglai kaip reikiant pižonai. Teniso kamuoliukų, kuriuos numestus jiems atgal nešioja šunys, ranka nemėto. Turi specialius įrenginius, lanksčias lazdas su lizdais kamuoliukui. Ta lazda kamuoliuką nuo žemės paima ir vėl į tolį paleidžia. Šunys specialių kamuoliukų nešiojimo įrenginių kol kas neturi. Vargšai…
Šunys Anglijoje gražūs. Net, sakyčiau, gražesni už šeimininkes. Augintinių priežiūrai moterys dėmesio skiria daugiau nei savo kūnams.
Pradėjau rūkyti pypkę, tai dabar narcizų skynėjai prašo nebe cigaretės, o tabako. Rūkiau prie viešbučio. Priėjo vienas akivaizdžiai neblaivus ir akivaizdžiai ne anglas ir laužyta rusų kalba paklausė, ar aš kalbu rusiškai. Atsakiau, kad rusiškai kalbu, bet tabako vis tiek neduosiu. Tačiau daviau – žmogus vos ne atsiklaupęs maldavo. Norėjosi kuo greičiau baigti šitą cirką.
Jau pavakarys. Pastebiu dėsningumą – kuo daugiau valandų, tuo girtesni kolegos narcizų skynėjai…
Buvome pas Česlovą – atidavė banko korteles. Sužinojome, kiek iš viso uždirbome. Aš pirmą savaitę uždirbau 98 svarus, antrą – 140. Iš viso 238 svarus. Taigi tūkstantį litų, Už dvi savaites viešbučio man išskaičiuos 116 svarų, už 8 važiavimus į darbą – 48 svarus. Už tas dienas, kai nedirbome, už viešbutį lyg ir nereikia mokėti, tačiau pradžioje šiuos pinigus išskaičiuos, o paskui neva turėtų grąžinti į kortelę…
Viešbutyje, kuriame gyvena Česlovas, hole prie stalo sėdi girta kompanija: graži mergina ir trys vyrai. Jie geria, o šalia, prie gretimo stalo, vyksta narcizų skynėjų susirinkimas. Vyrai pragertais veidais, mergina – jauna, trumpu sijonu. Ji akivaizdžiai nepatenkinta uždarbiu ir gautas pajamas nuolat vertina: „B…t, p…da, n…ui.” Kažkaip natūraliai savo emocijas ji reiškia neįterpdama norminės kalbos žodžių. Gražu…
Klesti prekyba cigaretėmis. Pakelis lietuviškų cigarečių „juodojoje rinkoje” kainuoja 4-5 svarus. Visai neblogas biznis. Rekomenduoju net ir nerūkantiems būsimiems narcizų skynėjams į Angliją vežtis leidžiamus keturis blokus cigarečių. Uždirbsite daugiau nei skindami narcizus. Beje, narcizų dėžės laukuose taip pat parduodamos už cigaretes.
Vakare iš viešbučio išsinešdino uošvienės žentas ir dukra. Patys pasigyrė, kad viešbučiui liko skolingi 280 svarų. Sakė, kad išvažiuoja į Londoną. Girta uošvienė liko viešbutyje, Ją guodžia girtas Darius. Vakar grąžinome Kristinai pas mus paliktus saugoti 60 svarų (buvo palikusi 100 svarų, bet vis po truputį pasiimdavo). Girta šiandien ir Kristina….
Atvažiavo keturi jauni nauji narcizų skynėjai lietuviai. Informavome, kokia čia situacija. Vyrai tyliai klausė… Vienas sakė, kad jo tai, ką papasakojome, neišgąsdino, jis moraliai buvo pasiruošęs, jog agentūra apskritai „išdurs” ir jis Anglijoje neturės jokio darbo… Tačiau kitų akyse tvenkėsi ašaros…
18 diena (kovo 3 diena, sekmadienis)
Dar prieš aštuonias išeinu ant viešbučio laiptų parūkyti. Ant jų sėdi dvi pusamžės narcizų skynėjos, pasistačiusios didžiulį butelį gėralo. Moterys geria, rūko ir labai garsiai juokiasi. „Ko keliatės tokiu laiku, kai normalūs žmonės dar nespėjo atsigulti?”, – linksmai užkalbino. Bandžiau nerišliai teisintis…
Sklinda gandas, kad pabėgo firmos autobusiuku skynėjus į laukus vežiojęs latvis. O kad bėgimas nebūtų toks varginantis, jis neva išvažiavęs valdišku autobusiuku. Neaišku, ar tai teisybė, nes narcizų skynėjų skleidžiami gandai yra savotiškas jų gyvenimo būdas. Regis, visi ką nors stengiasi sužinoti ir kitiems papasakoti. Kalbama ne apie Lietuvą, žinoma, ir ne apie Angliją. Aukščiausio lygio gandai yra kalbos apie Česlovą. Jei kas apie jį ką paskleidžia, save gali laikyti viešbučio elitu.
Narcizų.skynėjai – labai skirtingi žmonės. Amžius – nuo 17 iki 70 metų. Išsilavinimas – nuo pradžios mokyklos iki kelių aukštųjų. Žinoma, vyrauja liumpenproletariatas. Dalis jų pragertais veidais, todėl sunkiai nusakomo amžiaus. Ne vieną keturiasdešimties neturintį vyrą ar moterį palaikiau gerokai už save vyresniu žmogumi. Kai sužinai, kad tai neva penkiasdešimtmetei dar tik trisdešimt treji, kyla natūralus klausimas, kur taip intensyviai moteris naudojo savąjį kūną, kad jį taip spėjo sudėvėti.
Trečdalis skynėjų aria kaip žvėrys ir bando užsidirbti, bet neužsidirba. Keli procentai (lenkai zombiai ir keli atskiri asai) dirba ir uždirba. Dar koks dešimtadalis stengiasi dirbti, bet neina iš proto, kad svarų upės neteka. Tačiau likusi didžioji dalis skynėjų, mano supratimu, net jei mokėtų už nuskintus narcizus dvigubai daugiau ir laukai būtų pilni gėlių, vis tiek neuždirbtų – jie spręstų tas pačias problemas, kurias sprendžia dabar: kartais eitų į darbą, kartais – neitų, gavę pinigus juos pragertų, kol gertų – neitų į darbą, dirbti pradėtų, kai Česlovas pagrasintų juos išmesti iš darbo, kiek padirbtų – gautų algą ir vėl gertų… Šitiems darbdavys yra labai blogas žmogus. Jie Česlovą visada keikia, kokių 50 proc. savo pasisakymų jie skiria šiam ponui. Net, regis, ieško prielaidų, kurios paskatintų pykti ant darbdavio: nereikia dirbti – kaltas Česlovas, reikia dirbti per lietų, žinoma, jis kaltas, mažai uždirbame, aišku, kas kaltas, iš virtuvės dingsta produktai – kaltas Česlovas, nes nesutvarko vagių, virtuvė nakčiai užrakinama – irgi kaltas supervaizeris….
Narcizus skina keistas vengrų ketvertas – trys inteligentiški pensininkai (sutuoktinių pora ir 70-metis vyras) bei keturiasdešimtmetis vyriškis. Jie dirba ramiai, lėtai. Nesinervina, nesiblaško. Nieko jie čia neuždirba. Atrodytų, mėgaujasi procesu. Kita vertus, jie nekalba rusiškai, tad gal ir norėtų aplinkiniams savo poziciją išsakyti, bet negali…
25-30-ies metų latvė pasakojo, kad keletą metų dirbo netoli Newquy esančiame miestelyje. Narcizų skynimo ėmėsi netekusi darbo. Dabar jai Latvijos agentūra ieško kitos darbo vietos, o kol vyksta paieškos, mergina skina. Regis, iš 200 skynėjų tik ji ir vengrų ketvertas nesikeikia rusiškai. Nes net garbiosios pardavėjos trečią darbo dieną pradėjo narcizų vagoms suteikinėti pavadinimus. Tokius kaip: „Nu n…chui”.
(Bus daugiau)
