A. Škėmos romane ,, Balta drobulė‘‘ pagrindiniam veikėjui Antanui Garšvai gyvenimo kelią koreguoja nepalankus vėjas. Vyriškis atsiduria toli toli nuo gimtinės, turi dirbti nemielą Sizifišką darbą — viešbučio liftu kiloti įvairių visuomenės sluoksnių atstovus, nors tikrasis jo pašaukimas — kūryba. Ar toks žmogus gali jaustis saugus? Ar jūs tokiu atveju galėtumėte suvokti, kas yra laimė? Gal norėtųsi ieškoti tik egzistavimo prasmės?
Kur vėjas nuneš
Kas yra pilietis? Gal mintis, jog
mūsų dienų žmogus prilygsta vėjo nešamam medžio lapui — tik iliuzija? Lapas
paklūsta galingesnei gamtos jėgai — vėjui. Panašiai galėtume kalbėti ir apie
žmogų. Jis tarsi lapas nubloškiamas ten, kur link pučia vėjas. Valdantis asmuo
gali nusviesti paprastą žmogų į bet kurią
pasaulio vietą…
Prieštarausi?
Sakysi, jog yra Konstitucija, įstatymai, kuriais ginamos teisės ir laisvės.
Žmogau, esi teisus… Tik atsakyk, kur ši teisėtvarka buvo, kai į Lietuvos valdžią
įsiveržė Antanas Smetona? Jis lyg tas vėjas nupūtė tuometinį prezidentą Kazį
Grinių ir tapo galingiausia jėga.
Kaip puikiai
žinome, gamta nemėgsta išsišokėlių — Antano Smetonos teritoriją užgrobia
sovietai. Vadas nubloškiamas į Vokietiją…Tai ar šis žmogus neprimena vėjo
plaikstomo rudeninio lapo?
Prisiminkime savo
šaknis. Ar klausėtės vyresnio amžiaus artimųjų pasakojimų apie trėmimus,
lagerius, Sibirą? Ar tokią patirtį turintys žmonės norėdami ten keliavo? Ar
suvoki, koks menkas turėjo jaustis žmogus, negalėdamas tremtyje pasisakyti net
tikrojo vardo? Sunku pamiršti senolių kalbas apie tuos laikus. Virginija — toks
manosios močiutės slapyvardis. Juo vėliau buvo pavadinta senelių pirmagimė —
mano mama.
Ką manote apie
istorijas, išdėstytus popieriuje? Gal jose įkūnyta amžių tiesa? Jau šeštame
amžiuje prieš mūsų erą graikų filosofo Herakleito veikaluose keliamos pasaulio
kintamumo problemos. Nuo ko priklauso kintamumas? (Nuo vėjo! ). Juk net yra
populiarus posakis — ,, prieš vėją nepapūsi‘‘ ir dažnai, norėdami palinkėti
sėkmės, nejučia ištariame: ,, gero vėjo‘‘. Taigi žmogus tėra mažytė dalelė
pasaulyje — jautri ir paklusni gamtai, jos ritmui.
A. Škėmos romane ,,
Balta drobulė‘‘ pagrindiniam veikėjui Antanui Garšvai gyvenimo kelią koreguoja
nepalankus vėjas. Vyriškis atsiduria toli toli nuo gimtinės, turi dirbti
nemielą Sizifišką darbą — viešbučio liftu kiloti įvairių visuomenės sluoksnių
atstovus, nors tikrasis jo pašaukimas — kūryba. Ar toks žmogus gali jaustis
saugus? Ar jūs tokiu atveju galėtumėte suvokti, kas yra laimė? Gal norėtųsi
ieškoti tik egzistavimo prasmės?
Kas vykta jūsų
aplinkoje? Kas yra jūsų draugai? Pagaliau, kas esate jūs — medžio lapas ar
vėjas? Svarbiausia žinoti, ko nori ir to siekti. Juk kantrybė — ,,tai
suvokimas, kad jei ratai pasisuko, anksčiau ar vėliau jie pasieks kelionės
tikslą.<…> Tai gebėjimas žinoti, jog tai, ko tikiesi, numanai ir trokšti,
įvyks tada, kai ateis laikas.<…> Tai mokslas suprasti, kad viską, ką tu
protu pradėjai, kuo širdyje tikėjai ir sieloje didžiavaisi — atsitiks tinkamu
laiku ir tinkamu būdu‘‘,( I. Vanzant knyga ,,Viskas prasideda šiandien‘‘)
Viliuosi, jog kada nors tapsiu vėju…Ar leistumėtės būti blaškomam pagal
kitų užgaidas? Aš būsiu kitoks neeilinis vėjas. Pūsiu ne stipriai ir šaltai —
nekenksiu — pūsiu švelniai ir šiltai. Man pavyzdys toks vėjas, kuris leido
sugrįžti močiutei į gimtinę.
Sandra Mulevičiūtė
Anykščių J.
Biliūno gimnazijos abiturientė
(4B klasė)
tel. nr.:
