Kurkim Anykščių vaivorykštę!

„Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne”, – kas gali paneigti galimybę, kad ne apie Anykščių kvapą rašė Henrikas Radauskas. Poetas diplomatiškai, kaip politikas, prie lelijų ir liepų kvapo pridėjo vėją. Vėjas, tarytum Žemaitaitis, jeigu derinys bus nekokybiškas, akivaizdu, kas kaltas… Kodėl nuo Kurklių pūtė? Kodėl stipriai?
Man geriausias – kepamos Bukausko karkos kvapas. Kai tik Bukausko kulinarės pradeda kepti karkas, einu į redakcijos balkonėlį ir mėgaujuosi aromatu. Prie sultingo karkos dvelksmo jaučiu ir lengvą alaus plazdesį. Čekiško pilznerio. Realiai tai alaus kvapo nėra, bet svajoti – nedraudžiama. Susintetinus šiuos abu kvapus, būtų beveik Eau de Cologne arba tiesiog Dux de Anykščiai.
Prie šito mano kvapo tinka ir Radausko princas. Bet ne iš kokio atsiprašant „Mažojo princo”, o iš „Baltosios pavanos”. Storomis, bent 140 denų pėdkelnėmis, kad į jas padoriai riebaluota ranka nusivalytų.
Man atrodo, kad aukščiau parašytomis eilutėmis jau nusipelniau 10 tūkst. eurų, kuriuos Anykščių rajono savivaldybė skyrė unikaliam, Anykščius reprezentuojančiam kvapui sukurti. Bet ne piniguose laimė. Imkit mano aprašytą kvapą ir nemokamai naudokite!
Rajono vadovai privalo turėti kažkokių dalykų, kuriuos būtų galima dovanoti garbiems ir mažiau garbiems svečiais, jubiliatams, visuomenės veikėjams ir pan. Patalpų kvėpinimo priemonių įsigijimas nebūtų apstulbinęs. Tačiau Anykščiuose, kur kas antras – Bethovenas, banalu tiesiog už valdiškus nupirkti namų kvapų. Mes – kūrėjų miestas. Nors greičiau – kūrimo paslaugų pirkėjų miestas. Mes patys galime nupirkti kūrimo paslaugą!
10 tūkst. eurų – nėra reikšmingi pinigai rajono biudžetui. Smulkmena. Išgyvensime. Bet pati idėja skamba, kaip teisėjo gongas prieš pradedant bėgti paskutinį ratą stadione. Viskas. Artėja finišas. Kur toliau? Toliau tik unikalios Anykščiams būdingos vaivorykštės kūrimas. Na, dar liftas į Australiją arba Naująją Vilnią.
Skardinės su miesto oru išplito turbūt po visą pasaulį. Ko gero, dabar ir Vilniaus oro galima nusipirkti. Aš senovėje, gal prieš 15 metų, Odesoje pirkau konservuotą Odesos orą – tuščią skardinę dėžutę. Ši išdaiga Prahoje ar Berlyne būtų nelabai juokinga. O Odesoje – tai gili saviironija: „Jūs manote, kad mes esame gudrūs žydeliai ir visus jus apgaudinėjame? Taip mes esame gudrūs žydeliai…”
Tas, kas prakišo kvapo kūrimo idėją, matyt, galvojo esąs gudrus kaip Žydelis (čia pavardė, pavardė, ne tautybė). Gudrus, gudrus… Nepasiginčysi.
Unikalus, reprezentacinis Anykščių kvapas už 10 tūkst. eurų geriausiai reprezentuoja Anykščių rajono valdžią prieš rinkėjus. Kaip tik savaitgalį paaiškėjo, kad Anykščių ligoninėje kai kuriomis dienomis nesusikomplektuoja visas vienas chirurgas. Kvapas už 10 tūkst. su chirurgu niekaip nesisieja, bet sklinda. Žalių bananų kvapas… Bananų valstybėms būdinga situacija. Būtinųjų, gyvybiškai svarbių paslaugų gyventojams užtikrinti jau nebegalime, bet užsiimame paviršutine prabanga (arba šiaip nesąmonėmis) tų pačių gyventojų sąskaita.

„Įspėk, kas kvepia?
Neįspėjai.
Bananai? Durniai?
Eurai? Ne.
Taip kvepia pirštai ir
pjovėjai,
Taip kvepia vakaras
morge…”