92-ejų Aldona Matuliauskienė gyvena dukros šeimoje, yra nuolat lankoma Anykščių rajono socialinių paslaugų centro darbuotojų. Močiutė ypatingai laukia kiekvieno ją aplankančio žmogaus – už dėmesį senolė dažnai atsidėkoja dainomis...
Anykščių Jono Biliūno gimnazijos moksleiviai prieš didžiąsias metų šventes prisiminė tuos, kuriems šios šventės – vienišos, liūdnos, tuos, kurie dėl ligų, garbingo amžiaus jau nebegali pasidžiaugti išpuoštu miestu, žibančia egle, net puriu, prieš pat šventes iškritusiu sniegu…
Gimnazistai 300 Anykščių rajono socialinių paslaugų centro globojamų žmonių parašė ir socialiniams darbuotojams padėjo po namus išnešioti pačių rašytus, nuoširdžius, spalvotus laiškus.
Mokiniai rodė iniciatyvą lankyti sergančius žmones
Ši graži idėja – seniems, vienišiems, sergantiems žmonėms parašyti šventinius laiškus gimė Anykščių J. Biliūno gimnazijos dorinio ugdymo mokytojai Daivai Kuprionienei.
„Prieš kelis metus mūsų gimnazijos moksleivė Vincenta sugalvojo, kad būtų prasminga aplankyti Anykščių ligoninėje gulinčius sunkiai sergančius ligonius. Atsirado ir dar keli tai daryti panorę vaikai ir su gydytojos Virginijos Pažėrienės pagalba ši idėja virto realybe. Lankėme ligonius, prieš šv. Kalėdas eidavome į ligoninę papuošti sergantiesiems eglutės. Laikui bėgant, liko vos keli šiai savanorystei atsidavę vaikai. Jie man pasiguosdavo, kad jiems vis dėlto per sunku matyti sunkius ligonius – vienus atbaido ligoninėje tvyrantis specifinis kvapas, kitiems tiesiog per sunku būti prie ligos pakirsto žmogaus – matyti jo kančią, skausmą… Vasarą pradėjau galvoti, kaip tuos, savanoriauti pasiryžusius moksleivius išlaikyti, ką jiems pasiūlyti… Prasidėjus naujiems mokslo metams užėjau pas Anykščių rajono socialinių paslaugų centro Pagalbos į namus socialinę darbuotoją Vilmą Kazlovienę ir papasakojau, kad turiu kelis vaikus, kurie norėtų užsiimti savanoryste… Taip mums bekalbant ir gimė idėja, kad šv. Kalėdų proga pagalbos į namus paslaugos gavėjams gimnazistai galėtų parašyti laiškus“ – apie šią gražią iniciatyvą kalbėjo mokytoja D. Kuprionienė.
Paklausta, ar vaikai noriai ėmėsi rašyti laiškus nepažįstamiems žmonėms, D. Kuprionienė džiaugėsi: „Buvo vos keli mokiniai, kurie man sakė, kad laiškų neparašys, tačiau gali gražiai papuošti vokus. Matydama, kaip rimtai vaikai į tai pažiūrėjo, negaliu atsidžiaugti mūsų jaunimu. Kiekvienas laiškas – unikalus, kiekviename laiške – po dalelę vaiko širdies. Jie tikrai labai stengėsi – ieškojo gražių sveikinimo žodžių, rašė nuoširdžius, kartais net asmeninėmis patirtimis grįstus laiškus, buvo ir tokių, kurie laiškuose nurodė savo adresus, telefono numerius – moksleiviai tikisi, kad laiškų gavėjai ne tik perskaitys laiškus, bet galbūt panorės ir toliau bendrauti“.
Mokytoja ypatingai džiaugėsi tais mokiniais, kurie ne tik rašė laiškus, bet ir pasiryžo kartu socialiniais darbuotojais apsilankyti pas senolius ir asmeniškai jiems įteikti laiškus.
Kalbėdama apie savo mokinių gerumą, jų atviras širdis, mokytoja D. Kuprionienė svarstė: „Tenka išgirsti, kad mūsų jaunimas tai – šioks, tai – anoks, kad tai – informacinių technologijų pavergta karta, kad jai nieko nereikia, tik spoksoti į išmaniųjų prietaisų ekranus. Drąsiai galiu teigti, kad tikrai taip nėra. Vaikams reikia nuoširdaus bendravimo, jie nori eiti į asmeninį kontaktą… Ne visi vaikai turi gyvus senelius, kiti – juos turi, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių su jais nebendrauja. Iš laiškų akivaizdu, kad mokiniai jų ilgisi…
Skaitydama savo mokinių laiškus ir ašarą nubraukiau, ir savo asmeninę istoriją prisiminiau… Mano tėtis mirė jaunas – būdamas vos 46-erių… Turiu jau garbingo amžiaus sulaukusią mamą, kuri gyvena pas mane, ir tetą – priešingai nei mama – gyvybingą, norinčią bendrauti, viskuo besidominčią… Žiūriu į savo mamą ir matau, kokia ji liūdna, kiek dėmesio jai reikia, kaip ligos ir amžius atima gyvenimo džiaugsmą… Pagalvoju, kaip jie gyventų, jeigu tėvelis būtų gyvas… Gal ir mamai būtų lengviau, ramiau, gal šypsotųsi daugiau…“
Skaitydamos laiškus – braukė ašaras
Anykščių J. Biliūno gimnazistų laiškais vienišiems, seniems žmonėms ypač džiaugėsi Anykščių rajono socialinių paslaugų centro direktorė Jolanta Pleškienė bei jau minėta socialinė darbuotoja V. Kazlovienė. Moterys kalbėjo, kad kiekvieną laišką perskaičiusios, ne vieną ašarą nubraukusios… „Kad mūsų centro globojamiems žmonėms reikia dėmesio, kad jie ilgisi gyvo bendravimo, mums – akivaizdu… Tačiau sulaukę šitiek laiškų supratome, kad ir jauniems žmonėms tas gyvas bendravimas yra reikalingas. Ir reikia ne tik bendraamžių kompanijos, bet ir tų, kurie gali pasidalyti gyvenimiška išmintimi, kurie nuoširdžiai laukia kiekvieno, bent trumpai panorusio su jais pabūti…
Laiškuose vaikai prisimena savo jau išėjusius senelius, rašo, kokios būdavo gražios šventės, kai prie stalo susėsdavo kelios kartos, rašo, kad ne blizgančios dovanos ir girliandomis papuoštos eglutės šventes daro tikromis šventėmis…“ – kalbėjo pašnekovės.
Pasak J. Pleškienės, popieriniai ranka rašyti laiškai kai kuriems moksleiviams buvo nauja patirtis – juk retas kuris šiandieninis vaikas ką nors berašo ranka, o laiškai dabar – juk elektroniniai.
„Gražus mūsų jaunimas… Tik linkėčiau jiems, išlaikyti tą nuoširdų norą, galbūt net poreikį, bendrauti gyvai, pamatyti šalia gyvenantį seną, ligotą, vienišą žmogų… Gimnazistai labai aukštai iškėlė kartelę, todėl belieka tik viltis, kad šie laiškai bus gražaus, nuoširdaus tolimesnio bendravimo pradžia“ – kalbėjo centro direktorė.
Eilutės iš moksleivių laiškų
„Mielas bičiuli“, „Mano mielas, nepažįstamas drauge“, „Mano pagyvenęs drauge“ – tokiais kreipiniais prasideda vaikų laiškai.
„Daug kas mini, jog Kalėdos – tai šventė, kurią turėtumėm švęsti su šeima, bet ne vieną kartą šią šventę praleidau su močiute, sese ir broliu, nes tėveliai turi dirbt, kas man yra skaudžiausia…“
„Kad ir kaip bebūtų gaila, šilumos nei vienam iš savo senelių aš suteikti nebegaliu. Gaila, kad pažinti bent vieną iš jų yra per vėlu. Tėvai man pasakojo, jog mano seneliai kadaise buvo be galo darbštūs ir mylintys, teisingi žmonės. Deja, laikas ir sunkumai juos pavertė visai kitokiais žmonėmis…“
„Noriu Tave pasveikinti su stebuklingu laikotarpiu – šventomis Kalėdomis. Manau, kad Kalėdas suprantu kitaip, nei dauguma žmonių. Na, galbūt aš keistuolė, bet man labai nepatinka gauti per Kalėdas dovanų, geriau žmogus mane stipriai apkabintų ar kelis gražius žodžius ištartų, geriau su manimi išgertų puodelį kakavos su zefyriukais, pažiūrėtų filmą… Geriausios dovanos yra tos, kurios nieko nekainuoja – šeima, draugai, juokas, džiaugsmas. Kai mes augame, senstame, mūsų norų sąrašas vis mažėja… <…> Man labai įdomu, koks tu žmogus, įsivaizduoju tave pilną šilumos ir jaukumo. Tiesa, aš senelių neturiu. Tėvai man pasakojo apie juos, bet niekada nenorėčiau būti tokie, kaip jie…“
„Turbūt dažnai kyla klausimas – kodėl mes patiriame tiek sunkumų ir kančios? Kodėl susiduriame su neteisybe ir skurdu? Kodėl regime tiek daug apleistumo ir bejėgystės? Ar Dievas apsigalvojo ir nuo mūsų pasitraukė? Žinau, atsakymą atrasti sunku, bet šventai tikiu, kad Dievas yra su mumis ir Jis arti mūsų. Šis Jo artumas stiprina mūsų viltį, su kuria žengiame į Naujuosius metus. Laikui atėjus, neliks kančios ir sunkumų, neliks mirties ir neteisybės, nes tą naktį, kai Betliejuje gimė Jėzus, sušvito pirmasis aušros spindulys. Aušros, kuri yra amžinosios dienos pradžia. Mes gyvename šioje aušroje ir, nors jos nemato mūsų akys, ją galime regėti tikėjimo akimis. Linkiu Jums niekada neprarasti tikėjimo ir gyvenimo džiaugsmo, nes Jūs esate geriausia Dievo atsiųsta dovana. Ačiū, kad esate!“
„Mano mielas Drauguži, norėčiau palinkėti tau linksmų bei šiltų šv. Kalėdų ir Naujųjų metų. Nesvarbu, kas ant stalo – svarbu, kas yra širdyje. Žmogus reikalingas tol, kol jį prisimena. Tu esi mūsų mylimas žmogus su didele patirtimi, todėl esi mums labai reikalingas. Šv. Kalėdos – tai ne vaišių pilnas stalas. Tai yra tarpusavio bendravimas, šiluma širdyje. Net nesvarbu, ar papuošti namai, ar papuošta eglutė. Svarbu, kad būtų šiluma, gerumas, draugiškumas, santarvė“.
