ISTORIJOS ATODANGOS

Šeštadienio „Anykštoje“ publikacijoje „Čia amžinybės giesmę ošia pušys“ pasakojome apie Inkūnuose esančias kapines. Nors kaimas išnyko – stovi tik du ar trys namai, tačiau kapinaitės prižiūrimos ir liudija čia gyvenusių žmonių istorijas.
„Anykšta“ klausė - ką lietuviui reiškia kapinės, kodėl joms skiriamas toks didelis dėmesys, kad stengiamasi prižiūrėti net atokiausiuose miškuose esančius kapelius?

Romas KUTKA, Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktorius: „Man atrodo - tai susiję su pagonybe. Gyvenimas tai pasiruošimas kelionei. Mirusieji amžinai gyvi. Mirusiesiems iš tiesų skiriame ypatingą dėmesį, nes juk esame vienintelė tauta, kuri kaulelius iš Sibiro parsivežė. 

Man priimtiniausiai atrodo tarpukario kapų prižiūrėjimo tradicijos – palaidojamas žmogus, pastatomas medinis kryžius ir, kai jis sunyksta, toje vietoje jau galima laidoti kitus. O kas bus su akmeniniais kryžiais ateityje? Ar nenukeliaus jie vėl į pamatus? Anykščiuose šios problemos dar nėra, bet kokiame Vilniuje jau plyti hektarai akmeninių paminklų. Juk atmintis gyva, kol gyvi atsimenantys žmonės. O prisimena dvi – trys kartos. Ir viskas, atmintis trumpa. 

Kiek pastebiu, laidojimosi tradicijos keičiasi – daugėja akmenimis aklinai uždengiamų kapų. Tai man nepatinka. Dar pastebėjau, kad po truputį ateina mada palaikus kremuoti. Žinau atvejį, kad lakūnas pageidavo, jog dalis jo pelenų būtų palaidoti šalia tėvo, o dalis išpilti virš aerodromo.“

Vydas JUŠKĖNAS, Svėdasų šv.arkangelo Mykolo parapijos klebonas: „Iš tiesų taip ir turėtų būti. Kapinėse palaidota dalelė širdies tų žmonių, kurie buvo brangūs. Per maldą į Dievą, pabuvimą prie kapų, prisiminimą atiduodama brangiausia dovana palaidotam artimam žmogui. 

Kiek tenka bendrauti su žmonėmis, man atrodo, kad palaidotų artimųjų dar neužmiršta, nuo praeities neatsiriboja. Nors ir emigracija daro savo ir atsiranda retai lankomų kapų.“

Ričardas JUOZAINIS, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas: „Manau, kad per Vėlines mūsų kapinėse uždegamos žvakutės daro mus išskirtinius Europoje. Laidotuvės yra išskirtinių tradicijų padarinys ir kopijuoti kitų šalių tradicijų, gal iš pažiūros gražių, nereikia. Tradicijos gyvos, tik kai jas suprantam. O kopijavimas be supratimo, mažiausiai, rodo nepagarbą aplinkiniams. Galų gale žmogus gyvas tol, kol gyvas prisiminimas apie jį. 

Visa Europa važiuoja pas mus pažiūrėti Kryžių kalno, nors jis yra paprastas. Tačiau jis yra lietuviškas, tautiškas. Neneškim tradicijų, kurių nesuprantam.

Žmonės su gyvenimo patirtimi vis labiau artėja prie kapų. Be to, vėliava ir vėlė – tos pačios kilmės žodžiai, todėl turim juos vienodai gerbti.“

 

-ANYKŠTA