Būkite su „Anykšta“ ir antrąjį 2021-ųjų metų pusmetį!

Orai

Koks Jums būtų tinkamiausias laikas (valanda) kultūriniams renginiams vasaros sezono metu?

Dienos anekdotas

Trečią kartą spiritu pravalius išmaniojo telefono ekraną, Siri programėlė paprašė užkandos.

Komentaras

M.F.:„Pakruojyje namo administratorius kiekvienam daugiabučiui padovanojo po žolės pjovimo mašiną. Išėję į pensiją namo gyventojai talkina komunalininkams nupjauti žolę prie savo namo. Gal tokiią praktiką pamėginti ir Anykščiuose. Jei name vienos bobutės, tai tokia akcija netinka."

Skaityti komentarus (1)
Inžinieriaus Jurgio Guzo parengtas bunkerio brėžinys. Pagal jį buvo įrengti trys pirmieji partizanų bunkeriai Šimonių girioje
“Sovietų čekistai ir jiems talkinę vietiniai komunistai suprato, kad didžiausią grėsmę jų planui sovietizuoti Lietuvą kelia partizanai. Todėl bet kokiomis priemonėmis stengėsi greičiau palaužti ginkluotą pasipriešinimą”, - mano anykštėnas istorikas Gintaras VAIČIŪNAS, rengiantis knygą apie pokario partizanų kovas Anykščių rajone.
Šiandien “Anykštoje” tęsiame jo pasakojimą apie partizanų kovas už Lietuvos laisvę mūsų krašte.

Okupantai prieš partizanus naudojo įvairią karinę taktiką - nuo didelių kariuomenės siautimų miškuose ir kaimo vietovėse iki užmaskuotų sekimo postų įkurdinimo pamiškėse prie upių ir upelių ties tiltais bei brastomis arba prie partizanų tėvų ir artimųjų sodybų.  Partizanų artimieji nuolat buvo terorizuojami, apiplėšinėjami, bauginami sušaudymais bei trėmimu į Sibirą, vėliau visos partizanų šeimos buvo ištremtos.

Svarbiausias  okupacinės valdžios ramstis buvo NKVD vėliau MVD (nuo 1946 metų pakeitė pavadinimą) kariuomenė. Partizaninio karo pradžioje 1944-1945 metais, kai kiekviename valsčiuje veikė nuo 150 iki  200 partizanų, okupantai tik trumpam sugebėdavo kontroliuoti  padėtį kaimo vietovėse. Tai įrodo vietinių čekistų vadų pranešimai savo vadovybei. 

Rokiškio apskrities NKVD viršininkas kapitonas  S. Kiselis 1945 01 02 dienos pranešime savo vadovybei į Vilnių  rašė „Svėdasų, Panemunio ir Skapiškio valsčiuose įvažiavimas ir išvažiavimas į valsčių centrus uždarytas. Niekas negali pravažiuoti neapšaudytas. Daugelį gyvenamųjų vietų kontroliuoja partizanai. Svėdasų valsčiaus partizanai tiek suįžūlėjo, kad net pradėjo savo žemės reformą. Atima žemę iš tų, kuriems davė tarybų valdžia, ir perduoda ją savo rėmėjams. Kai kuriose vietose partizanai paskelbė vyrų mobilizaciją, Svėdasų valsčiaus vykdomojo kabineto pirmininkas Baltuška nušautas, kiti vykdomo komiteto darbuotojai bijodami dėl savo gyvybės ruošiasi išvykti į Rokiškį. 1944 12 21 prie Svėdasų apšaudytos 8 karinės mašinos, važiavusios į Daugpilį. Svėdasų valsčiuje nėra operatyvinių darbuotojų, dirbančių kovos su banditizmu linija. Valsčiaus NKVD viršininkas leitenantas Djakovas nužudė raudonarmietį, todėl patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Operatyviniai darbuotojai sėdi valsčiaus centre ir retai iš jo išvyksta į kaimus ir vienkiemius, nesusitinka su agentais, netgi nežino savo valsčiaus kelių, todėl operatyvinis darbas labai silpnas. Milicijos viršininkas smarkiai panikuoja, kartais prie kitų piliečių šneka antisovietiškai. Valsčiaus NKVD skyrius turi tris agentus Dalgį, Kliną ir Subotą, jie dirba pagal bylas „Teroristai“, užvesta A.Paškevičiaus būriui, ir „Pogromininkai“, užvesta A.Nakučio būriui. Valsčiuje žudomi sovietiniai partiniai aktyvistai, plėšiamas ir naikinamas valstybinių įmonių, sovchozų turtas. Vykdoma aktyvi propaganda valstiečių tarpe, jie kviečiami stoti į partizanus, draudžiama naujakuriams dirbti žemę. Ruošiamasi Svėdasų užėmimui. Didžiausią pavojų kelia Šimonių giria. Dėl karinės operacijos šioje girioje reikalinga solidi jėga, todėl prašau į tai atsižvelgti. Šiuo metu turimo kontingento 261 NKVD pulko 60 karių, kurie pridengia Svėdasų valsčių, neužtenka, nes partizanai daug juda iš vieno valsčiaus į kitą.“ 


Pasibaigus karui su Vokietija, okupantai visoje Lietuvoje, taip pat ir Aukštaitijoje, padidino savo karių skaičių. Daugumoje valsčių buvo dislokuotos pastovios NKVD kariuomenės įgulos. Panevėžyje buvo dislokuoti 3 žvalgybiniai PO-2 markės lėktuvai, kurie dažnai skraidė virš Šimonių girios, sekdami partizanus. Kelyje Šimonys-Svėdasai pradėjo budėti tanketės. NKVD (vėliau pavadinta MVD)  kariuomenės kariškiams tarnyba Lietuvoje buvo prilyginta frontinei – už vienerius metus buvo užskaitomi treji. Už pasižymėjimą kautynėse su partizanais buvo mokamos nuo 100 iki 500 rublių premijos, mokami padidinti dienpinigiai, pasižymėję enkavadistai buvo skatinami įvairiomis deficitinėmis prekėmis: laikrodžiais, kostiumais, batais ir kt.

 Skrebams nuo 1945 metų  rudens pradėtos mokėti algos - iš pradžių 350-400 rublių per mėnesį, vėliau nuo 500 iki 600 rublių per mėnesį, už nukautus ar suimtus partizanus jiems buvo mokamos nuo 100 iki 200 rublių premijos. 

Pamažu situacija keitėsi partizanų nenaudai, okupantams padėjo išdavystės. Išdavikai partizanams padarė daugiau žalos negu jungtinės okupantų pajėgos kartu paėmus. 1945 07 15 dieną Kurkliečių kaime Kamajų valsčiuje, kurį nuo Svėdasų valsčiaus skiria tik Malaišos upelis, ilsėjosi LLA A.Nakučio–Viesulo būrio partizanai, kai netikėtai juos užklupo skrebai bei kareiviai. Partizanai vėliau išsiaiškino, kad juos išdavė Kunigiškių kaimo Antanas Zovė, partizano Albino Mėginio sesuo pati matė jį tą rytą jojant link Svėdasų. Ši išdavystė kainavo 14 gyvybių. Žuvo 5 partizanai ir buvo nužudyti 9 civiliai Kurkliečių kaimo gyventojai. Julijonui Vaičiui buvo 80 metų, Petrui Pajarskui ir Terėsei Mateikienei – 70 metų. NKVD-istai ir skrebai sudegino penkias sodybas ir į degantį namą įmetė Birutės Mateikienės trejų ir ketverių metų vaikus Algį ir Nijolę Mateikius. Motina po to išprotėjo. Vėliau partizanai, įtardami išdavystėmis, sušaudė Antaną Zovę, Elžbietą Zovytę, aktyvisto tėvą Kazį Baukį, skrebo tėvą Feliksą Zovę, Antaną ir Praną Braknius. 

MGB agentas „Seibutis“ išdavė Gučiūnų kaime Kamajų valsčiuje stovyklavusius Alfonso Paškevičiaus būrio partizanus. 1945 06 21 25-ojo NKVD šaulių pulko 3 kuopos apsupo kaimą, žuvo  21 partizanas, suimta 10 partizanų rėmėjų. 

MGB agentė „Stasė“ 1945 09 30 Šeduikių kaime Svėdasų valsčiuje suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko pasieniečiai apsupo Elenos Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė. Baudėjai nušovė 6 šio kaimo gyventojus iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino E. Pajėdienės sodybą, tarp žuvusiųjų buvo 2 moterys: Elena Pajėdienė ir Valentina Čerškuvienė. 

Partizanai stengdavosi išaiškinti išdavikus ir juos bausdavo. 

1944 11 20 Vyžuonų valsčiaus NKGB agentas „Gaidukas“ čekistui leitenantui Trofimovui pranešė:  „1944 11 15 apie 8 valandą vakaro į mano namus Vilkabrukių kaime įsiveržė 15 banditų (partizanų). Įsiveržę į vidų jie liepė uždegti šviesą, 3 kartus šovė į lubas ir liepė abiem su žmona gultis ant grindų. Jiems vadovavo Vladas Buitvydas, kuris liepė vienam iš savo banditų (partizanų) įkrėsti man ir mano žmonai po 15 smūgių šampalu (įnagis šautuvo vamzdžiui valyti). Vienas iš įsiveržėlių sumušė mano žmoną Konstanciją Pabedinskienę. Kai atskaitė 15 kartų, pats Buitvydas dar pridėjo žmonai 5 smūgius šampalu, pareiškęs, kad čia tau boba pridedam už Staliną. Paskui liepė laikyti liežuvį už dantų“. Bet agentas „Gaidukas“ įspėjimo nepaklausė ir po poros mėnesių buvo išvestas į mišką ir iš ten nebesugrįžo. 

1945 03 30 partizanai Čiukų kaime Svėdasų valsčiuje sulaikė Čiukų pieninės punkto direktorių, malūnininką ir Svėdasų MGB skyriaus agentą „Paštą“. Juos nusivedė į mišką ir ištardė. Pienininką  ir malūnininką po tardymo paleido, o „Paštą“ išsivedė į mišką ir jis iš ten nebesugrįžo. 

Partizanų ryšininkas Stasys Indrašius prisimena, kad jo namuose bunkeryje gyvenę partizanai stengėsi per daug matančių ir šnekančių, ko nereikia, griežtai nebausti. Kai netoliese gyvenęs S. Indrašiaus  kaimynas pradėjo per daug šnekėti, partizanai Albertas Nakutis-Viesulas, Stasys Gimbutis-Rūkas ir Jonas Mackus-Vėjas išsivedė žmogelį vėlai rudenį prie gilios kūdros ir liepė plaukioti nuo vieno kranto į kitą pirmyn ir atgal. Taip žmogelis plaukiojo iš vieno kūdros kranto į kitą,  kol smarkiai užduso ir sušalo. Tada partizanai paklausė, ar tam jau praėjęs karštis, kai jis patvirtino, kad nebekaršta, paleido. Žmogelis rūpesčių daugiau nebekėlė.

Anykščių krašto partizanų  ryšininkai buvo pagrindiniai partizanų žvalgai ir pagalbininkai. Jie pirmieji sužinodavo apie kariuomenės ir skrebų pasalas, apie suėmimus. Pranešdavo partizanams apie kaimo gyventojus, palaikančius nuolatinius ryšius su čekistais ir skrebais. Kiekvieno partizanų dalinio štabe buvo kovotojas, atsakingas už OS (organizacinį sektorių). Anykščių krašto partizanai buvo sukūrę tankų ryšininkų tinklą visame krašte. 

Ypač stipri buvo Troškūnų valsčiaus OS organizacija, pavaldi Šarūno rinktinės štabui. Šios rinktinės partizanų vadovybė užverbavo ryšininkais Troškūnų valsčiaus MVD skyriaus leitenantą Leoną Giniotį, šiam partizanų ryšininkui buvo suteiktas slapyvardis Finišas. Jis 2 metus iki pat suėmimo dirbo partizanams. Šarūno rinktinės partizanų ryšininkais buvo Troškūnų vls. MVD skyriaus pasų stalo viršininkas Juozas Ladauskas, slapyvarde Arūnas,  Troškūnų vls. vykdomojo komiteto butų ūkio skyriaus viršininkas Kazys Valiauga, slapyvarde Direktorius,  Troškūnų vlsč. kooperatyvo pirmininko pavaduotojas  Česlovas Bujanauskas, Troškūnų pašto viršininkas Jonas Žakevičius-Sidabras.

 Algimanto apygardos štabas sudarė atskiras OS ryšininkų grupes Panevėžyje, Kaune ir Anykščiuose. 

 Panevėžyje veikė 8 OS narių grupė, dalis jos narių dirbo Panevėžio draudimo skyriuje, kita dalis - Panevėžio moterų gimnazijoje. Vadovavo grupei Antanas Kubilius–Šermukšnis iš Pajuostinio kaimo. Kaune OS grupei vadovavo Algimanto apygardos štabo narys Jonas Stanevičius. Partizanui pavyko užverbuoti Kauno 2-ojo milicijos skyriaus viršilą Povilą Puteikį, kuriam tarpininkaujant pavyko su fiktyviais dokumentais priregistruoti mieste grupę svarbių ryšininkų  ir partizanų. 

Anykščių valsčiaus vykdomajame komitete finansų inspektore dirbo asmeninė Algimanto apygardos vado ryšininkė Janina Žemaitytė–Živilė. 

Partizanai turėjo ne vieną informatorių skrebų būriuose, nemažai jiems padėjo Kurklių skrebų būryje dirbęs Povilas Minskas, Anykščių skrebų būryje - Vaclovas Kabikas, Svėdasų skrebų būryje - Balys Lapienis. Visi paminėti partizanų ryšininkai bei pagalbininkai  buvo suimti, nuteisti ir išsiųsti į lagerius, dalis jų žuvo. 

 Kodėl šie žmonės turėdami neblogus darbus rėmė partizanus? Į šį klausimą čekistai per tardymą išgirsdavo įvairių atsakymų, dauguma aiškindavo, kad tai darė iš baimės, kiti, kad dėl gero atlygio, bet kai kurie nebijojo dar labiau apsunkinti savo dalią ir tiesiai tardytojui pasakydavo, ką jie galvoja apie okupantus ir apie partizanus.

 Per tardymą Vilniuje 1947 12 29 savo tardytojui LSSR MGB geležinkelių valdybos 2-os valdybos 1-ojo skyriaus viršininko pavaduotojui,  MGB kapitonui Platonovui  Panevėžio moterų gimnazijos mokytoja, Šarūno rinktinės partizanų ryšininkė Vanda Pozukaitė–Vygūnė pasakė:  „Nežiūrint nuovargio, manau, kad man palengvės davus šiuos asmeninius  parodymus. Žinau, kad mano kaltė prieš sovietų valdžią didelė, bet aš nenusikaltau savo sąžinei, Dievui ir Tėvynei. Tai man yra svarbiausia. Išdavike tapti mane neprivers niekas, nes aš nusprendžiau viską iškęsti. Aš tikiu, kad Dievas man padės tai padaryti ir padės laimėti mūsų kovą. Mes visi meldžiam jo pagalbos. Gerbiamasis tardytojau, norintis man gero, dėkoju jums už pastangas įrodyti mano pažiūrų klaidingumą. Jūs - politikas, o aš - paprasta moteris (per tardymą, kad žmogų lengviau būtų  palaužti psichologiškai naudodavo „blogo“ ir „gero“ tardytojo taktiką. Vienas kankindavo ir gąsdindavo, kitas gražiuoju kalbindavo prisipažinti ir žadėdavo lengvesnę bausmę. Šiuo atveju V. Pozukaitę  bandė paveikti „geras“ tardytojas, - autoriaus pastaba). Yra tokia teisybė, kurią labiau jauti širdimi, bet ne protu. Aš lietuvė ir man Tėvynė neparduodama. Nežiūrint sunkaus  mano likimo, aš džiaugiuosi, kad nors trumpai savo Tėvynei buvau naudinga. Aš pripažįstu tik laisvą, nepriklausomą ir savarankišką Lietuvą be kitos šalies globos (...) Partizanų šūkis „Gyvybė Tėvynei, o siela Dievui“. Jie tiki Dievu ir meluojama, kai partizanai kaltinami žmogžudystėmis už tai, kad valstietis iš valdžios gavo žemės ar iš keršto. Partizanai trokšta laisvės, o ne nekaltų žmonių kraujo, o jeigu tenka sumokėti krauju, tai tik dėl to, kad toks gyvenimas juos tai daryti privertė. “  

(Bus daugiau) 

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta