Per pastarąjį šimtmetį meškos padarė mažiau žalos nei, pvz., ešeriai. Kiek meškeriotojų dėl ešerių įlūžo ir nuskendo, kiek iš valčių išvirto. Dešimtys, gal net šimtai tragedijų. O dėl meškų – nei vienos.
Nesakau, kad po Vilnių vaikštanti meška yra gerai. Ir ešerys, vaikštantis po Vilnių, nebūtų gerai. Visi turi būti savo vietose. Meškoms – miškas, Vilnius – vilniečiams! Na ir dar šiek tiek tadžikams. Vilnius – ne miškas. Ir apskritai meškoms skirti ne mūsų, o Baltarusijos, blogiausiu atveju – Latvijos miškai.
Meškai atėjus į Vilnių, pasipylė kritika miesto merui Valdui Benkunskui. Sakykim, jis pats kaltas. Netinkamai sureagavo. Bet kaip reaguoti tinkamai? Meškas šaudyti ar Vilnių evakuoti? Man regis, meškų klausimu ką bedarytum, vis tiek bus „pravalas“. Meškos baisios, bet gražios. Šiuo atveju oksimoronas „baisiai graži“ yra visai ne oksimoronas.
Su vasario 1-ąją Anykščių rajone vykusiomis „žiurkių lenktynėmis“ Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui istorija prasidėjo panašiai, kaip V. Benkunskui su meška. Mūsų meras lenktynes stabdė, bet jos nestojo. Lenktynininkai niokojo kelius, pasėlius ir pievas, nors K. Tubis buvo piktas ir kvietė policiją. Visi mes mokame ir patys paskambinti 112, ir pikti mokame būti. Tik kas iš to?
Praėjusią savaitę policija išplatino pranešimą, kuriame nurodė, kad nustatyta, jog lenktynės buvo neteisėtos ir per jas padaryta didesnė nei 160 tūkst. eurų žala. K. Tubis gali kelti nealkoholinio šampano taurę. Jis triumfuoja. Jis įrodė, kad yra Anykščių šeimininkas! Susitvarkėme su žiurkėmis – susitvarkysime ir su meškomis!
Nesu savivaldos, juolab mero, kaip valdžios įrankio, entuziastas. Savivalda iš esmės yra kaip vaikas, kuriam mama duoda 5 eurus ir leidžia su jais elgtis, kaip vaikas nori. Nori pirk ledų, nori – salą Graikijoje. Salai 5 eurų neužtenka? Na tada nepirk…
Tačiau, bent tokiais atvejais, kaip „žiurkių lenktynės“, kai rajono vadovas pats savo akimis mato, kad daroma materialinė žala ir į tai reaguoja, privalo reaguoti ir tarnybos. Net ir mero nereikia. Rinkėjų pranešimų turėtų pakakti.
Meška Vilniuje, ir ne Vilniuje yra forse major. Jai lazdele nepamojuosi, protokolo nesurašysi. Tiksliau, gali ir lazdele mojuoti, ir protokolą rašyti, bet niekas dėl to nepasikeis. Meška greičiausiai vis tiek elgsis taip, kaip nori, kol jos neužmigdysi arba nenušausi. Su žmonėmis paprasčiau. „Žiurkių lenktynių“ dalyviai gyvenime yra žmonės. Dauguma iš jų net normalūs. Žmonių elgesys yra įspraustas į taisykles. Dalis taisyklių, kaip pasisveikinimas, įrankių naudojimas valgant, yra nerašytos, o kitos apibrėžtos tvarkomis, normomis ir įstatymais. Nesuprantu, kodėl gyvenant teisinėje (čia be ironijos) valstybėje reikia atlikti ilgai trunkančius pasekmių tyrimo veiksmus, kai rankomis buvo pasiekiamas priežasties pašalinimas. Čia dėl smagumo? Lai mala laukus, paskui suskaičiuosime nuostolius ir nubausime. Kitas žiūrėk, namus padeginės. Palaukim, kol sudegs, tada įvertinsim.
Palikim tada ir Vilniaus meškas ramybėje. Daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčiame mieste iki 3 procentų populiacijos paskyrimas meškų maistui globalios įtakos Lietuvos ekonomikai neturės. Baigiantis metams, paskaičiuosim biomasės nuostolius, įvertinsim, priimsim sprendimą. Juolab, kaip minėjau, per pastarąjį šimtmetį nieko dar meškos Lietuvoje nesudraskė.
