Ūksmingų miškų apsuptyje, kur į Šventąją krenta srauniosios Taurožės vanduo, yra Lašinių kaimas. Kadaise buvo visai nemenka gyvenvietė – beveik 500 hektarų plote 1923 m. buvo 20 sodybų su 106 gyventojais, dabar teliko vos šeši nuolat gyvenantys.
Senoji kaimavietė veik ištuštėjanti žiemą, o vasarą pagyvėjanti ir dar trys sodybos anapus upelio: dvi krūvoje bei buvusi Platono Ribakovo ant pačio kranto skardžio.
Apie Petrą ir kitus
Daugybę kartų čia buvau ir žavėjausi kaimo sodybomis, jų senovine dvasia, langinėmis, kiemeliais, senais medžiais, kuriuos sodžiaus gyventojai visuomet mylėjo ir tebemyli. Tvenkinys, versmių vandenimis maitinamas – čia daug kur paversmiai, raistai, nors atrodytų gyvų smėlių karalystė. Milžinė palaukės pušis, daugybė neregėto dydžio liepų ir klevų senojoje gatvėje, tapybiškais beržais aprėminti kapeliai, senųjų paminklų akmenys, metalinė kryžiaus saulutė – viršūnė, kalinys su besiraitančiais žalčiukų simboliais.
Senas sodas šlaite, klojimas, namas, tylu. Būdavo, kad Petras Žemaitis saikiai šypsodamasis į ūsą pasitikdavo ir, darbus pametęs, istorijų apie žvejybą, upę, miško monus pripasakodavo – kaip bučius statydavo liūnuose, upėje, upelyje, kaip sugautą žuvį žydams į Anykščius veždavo, kaip neblogai pelnydavosi. Kaip vieną karališką upėtakį net į šulinį įleidęs…
Apie tuos šventadienius, kai išsiruošdavo į bažnytėlę Inkūnuose, apie atlaidus rudeninius, kuomet procesijoje eidamas su kitais choristais Viešpatį garbinančią giesmę pakiliai skardendavo.
Būdavo tame chore garbintojų giesmėmis ir jo kaimynė Vlada Magylienė, kuri dar tebegyvena, kuriai jau visos devynios dešimtys. Ramiai savo dienas leidžia prie sūnaus šeimynos globojama ir mylima ir net nuo visokių jaudulių, net nuo kalbų su įkyriais senosios istorijos ieškotojais, tyrinėtojais, saugoma.
„Mogylienė senoji tebemiega. Jau nieko nebesusikalbėsite su močiute, nieko nebeprisimena“, – beveik duris stambiais pečiais užrėmęs porino jos sūnus Valentinas Magyla. Žmona Loreta kiemo takučiu atėjo nuo tvartų. Yra darbo, mat dar laiko gyvulių – karvutės, smulkesni gyviai, daug paukščių. Iš anties kyšo ne koks škaplierių raištelis, bet ausinukės. Besidarbuodama, kad ir prie ruošos, net karvę melždama, klausosi radijo, dažniausiai LRT. Todėl visos politinės ir kitokios pasaulio naujienos jai žinomos – kiek radijas informuoja, tiek ir ji informuota. Kaimynai visai netoli – už upelio, tėra penkios minutės nueiti, bet nėra laiko. Buvo sutarusios viena pas kitą numatytu laiku ateiti, tačiau tas gerų kaimynystės ketinimų planas greitai sužlugo. Mat net kaimo žmogus dabar nieko nesuspėja, gyvena su skuba, tarsi su visu pasauliu, su gyvenimu ir lemtimi nuolatos lenktyniautų.
Apie Platoną
Tas sentikis, kantrus rusas Platonas gyveno daugiau negu šimtą metų. Nuolat prisimindavo, kad gimęs jis tais pačiais metais, kaip ir proletarų vadas Leninas, tik va to jau seniai šiame pasaulyje nebėra, o jis dar tvirtas. Žemės turėjo menką lopinėlį, pelnydavosi pindamas krepšius ir kitokius rykus, pažvejodavo ir savo sunkiasvoriu laivu, iš liepos drūdžgalio išskaptuotu, per Šventąją perkeldavo keleivius. Tarpukariu jo kelionės nuo kranto iki kranto taksa buvusi bene 5 centai. Pragyvendavo neblogai, šeima buvo didelė ir patriotiškai nusiteikusi. Pokariu sūnūs prie partizanų prisidėjo – Grigalius, slapyvarde Erelis, vienose kautynėse nukautas, buvo palaidotas Inkūnų kapinaitėse, kiti pateko į lagerius. Apylinkėje žmonės stebėjosi, kaip čia pasidarė, kad „ruskiai ruskius išvežė“. Sugrįžo po nelaisvės metų Platono jaunimas, bet išsibarstė po pasaulį, jų vaikai jau sodybą ant Taurožės kranto pardavė, o praktiški naujieji savininkai, viską nugriovę ir pastatę naujus trobesius, įkūrė kaimo turizmo sodybą.
Anapus Taurožės
Anoje pusėje, kairiajame rausvai tamsiu vandeniu srūvančios Taurožės krante, netoli didžiosios Vėžio pušies, dvi jaukios sodybos kupetoje. Domarkų gyvenama tik vasaromis ir savaitgaliais, o štai Vilius ir Regina Rukšos gyvena ir gyvens. Jinai įraudusi, linksma. Kolchoze teko ir laukuose, ir prie gyvulių darbuotis, po to kelerius metus laiškaneše, dabar saugo Kupiškio statybinių medžiagų kombinato karjero inventorių. Smėlio ten beveik nebekasa, bet technikos dar visokios pasilikę. Išėjo į užtarnautą poilsį ir Vilius, bet be darbo sunku, tai vis šluotas riša, nuveža miestan. Ne kažin ką uždirba, juk viskas kainuoja, bet vis kažkas lieka.
Ir karvutė, ir vištų pulkas, labai egzotiškos, netikėtais balsais pragydusios „pendatros“. Turintys ir paršiuką, nes kaip Lašinių kaime be lašinių gyvensi. Savo gyvulio tai ir lašiniai kitokie, ne koks įtartinas produktas iš parduotuvės. Kiaulių maro grėsmė skerdiko peiliu buvo virš riestasnukio numylėtinio pakibusi, bet neskubėjo, atidėliojo, ir buvo apdovanoti. Skambutis iš Anykščių, džiugi žinia, kad kiauliuko gyvenimas pratęsiamas.
„Mes beveik visko turime savo, – šypsodamasi sako Regina, ir stalą nukrauna sodietišku gėriu: sveiku riebalu blizgantys lašinukai su spalvingu raumeniu, rauginti kopūstai, gelsvuojantis sviestas, sūris…
Viskas jiems gerai, visko užtenka, kad tik sveikatos būtų. Kalba nukrypo ir apie naują valdžią. Vyras patikino, kad kokia bebus „perestroika“, pergyvensim. O paskui vėl apie miško grožį, apie grybus, apie stirnas, kurios į kiemą ateina, sode užsilikusiais obuoliais mėgaujasi ir apie tai, kad labai skaudu būtų – piktumas perimtų, jei kas tas stirnaites iššaudytų.
